Pažink Panevėžį su navigacija

 

Jaunuolių dienos centras vykdo projektą IDA - įtrauki skaitmeninė akademija. Projekto metu siekiama sukurti įrankius, pritaikytus žmonėms su specialiaisiais poreikiais lengviau naudotis IKT.

Išmaniosios technologijos mažiau galimybių turintiems asmenims gali suteikti daugiau savarankiškumo ir komforto. Neįgalūs žmonės nori gyventi, kokybiškai, tuo pačiu jie nenori ir tapti našta aplinkiniams. Štai kodėl šiuolaikinės technologijos jiems gali tapti raktu į tiek psichologiškai, tiek morališkai daug komfortiškesnę kasdienybę.

Jaunuolių dienos centre turime vieną iš užsiėmimų plečiantį mūsų akiratį, mažinantį atskirtį, bei keičiantį visuomenės požiūrį į neįgalius žmones, tai „Integracijos akademija“.

Integracijos akademijos pagrindinis tikslas yra siekti kuo didesnio Jaunuolių dienos centro paslaugų gavėjų savarankiškumo. Taip kilo mintis įvairioms užduotims pasiekti Panevėžio mieste, pasitelkti išmaniąsias technologijas(telefono navigacija). Nusistatėme tikslą rasti įvairius objektus, tokius kaip parkus, bankus, mobiliojo ryšio tiekėjus, įžymių žmonių paminklus ir kitas vietas kurias norėtume rasti savarankiškai. Mokėmės, kaip įvesti buvimo vietą, tikslą, stebėti kelią. Ne tik atlikome užduotis, bet ir prisiminėme kelių eismo taisykles.

Džiaugiamės jog paslaugų gavėjai šia iniciatyva labai susidomėjo. Grupės noriai prisidėjo prie užduoties ir ją atliko, bei norėtų tokių užduočių ateityje.

Kaip mums sekėsi galite Jaunuolių dienos centro Facebook puslapyje:

https://www.facebook.com/JaunuoliuDC/videos/410464699984589

https://www.facebook.com/JaunuoliuDC/videos/1661287820720848

https://www.facebook.com/JaunuoliuDC/videos/1123926544672160

https://www.facebook.com/JaunuoliuDC/videos/426225025038882

JDC darbuotoja NERINGA A.

MAKATON

 

Mūsų gyvenime vienas iš svarbiausių dalykų yra gebėjimas bendrauti. Tai ypatingai svarbu ir asmenims, kurie turi  tam tikrų kalbos sutrikimų. Tačiau mums sudėtinga tarpusavyje bendrauti. Norėdami, kad JDC įstaigoje esantis paslaugų gavėjai turintis kalbos sutrikimų jaustųsi pilnavertiški, labiau pasitikintys savimi, galėtų pateikti kuo daugiau informacijos, pradėjome gilinti žinias ir mokytis  naujo komunikacijos metodo Makaton.

Makaton – komunikacijos priemonė padedanti bendrauti žmonėms turintiems kalbos sutrikimų. Šis metodas naudoja ženklus (gestus) ir simbolius (paveikslėlius), kurie turi tam tikrą reikšmę. Taip pat kartu yra naudojama ir veido išraiška, kontaktas su akimis, bei kūno kalba, kuri padeda komunikuoti. Pavyzdžiui :

miegoti (gestas)   miegoti (simbolis)      kur? (gestas)        kur? (simbolis)

Tai padidina supratimą ir palengvina išraiškingą tarpusavyje bendravimą.

Visą Makaton metodą sudaro du žodynai:

·         Pagrindinis žodynas - pagrindinių žodžių ar sąvokų, pateikti didėjančiais sudėtingumo etapais. Šis būdas yra metodo pagrindas.

•         Teminių šaltinių pagrįstas žodynas - žymiai didesnis, neterminuotas,  suteikiantis didžiulį  papildomų ženklų ir simbolių apimančių platesnę gyvenimo patirtį. Būdas, kuris yra naudojamas kartu su pagrindiniu žodynu.

Šis metodas yra ypač lankstus, nes gali būti pritaikytas individualiems asmens poreikiams ir naudojamas tinkamu lygiu.

 Lengvo skaitymo veikloje susipažinome, bei pradėjome mokytis Makaton metodo simbolius. Pirmąjį mėnesį stengėmės išmokti penkis šio metodo simbolius, vėliau kas mėnesį simbolių skaičių didinome. Veiklos metu buvo rodomi video kaip taisyklingai padaryti gestus, naudojamos alternatyvios kortelės, kuriuose pavaizduoti simboliai, atliekamos įvairios užduotis, žaidžiami žaidimai siekiant atkartoti gestus, bei juos labiau įsiminti. Taip pat kiekvieną grupė turi alternatyvias korteles, kurios yra naudojamos kaip mokymosi priemonę laisvu laiku. Naudodami ir mokydamiesi šį metodą paslaugų gavėjai ugdo savo asmeninius gebėjimus, tokius kaip: dėmesys ir klausymas, supratimas, atminties lavinimas, kalbos ir saviraiškos organizavimas.

Tikimės, kad mums pavyks išmokti kuo daugiau Makaton metodo simbolių, juos naudoti JDC įstaigoje ir tobulėti kaip asmenybėmis!

JDC darbuotoja FAUSTA B.

BENDRADARBIAI

 

Jaunuolių dienos centras dalyvauja projekte ,,BENDRADARBIAI‘‘, kuris skirtas įgyvendinti tarptautinę darbo šešėliavimo iniciatyvą DUOday. Siekiant keisti požiūrį į negalią, 2021 m. gegužės mėn., pirmąkart Panevėžyje bus organizuojama iniciatyva ,,DUOday‘‘.

 DUOday – tai diena, kai  įmonės bei organizacijos atveria duris žmonėms su negalia. Žmogus su negalia ir įmonės darbuotojas  šią darbo dieną praleidžia kartu (sudaro duetą – DUO). Žmogus su negalia ne tik susipažįsta su įmone iš vidaus, bet ir  išbando įprastas darbuotojų užduotis, dalyvauja susitikimuose, bendrauja su kolegomis.

Šio projekto tikslai: inicijuoti teigiamus pokyčius įmonėse ir visuomenėje, spręsti diskriminacijos dėl negalios darbo rinkoje problemas, suteikti galimybę žmonėms su negalia pristatyti savo talentus ir gebėjimus.

Dalyvaudami DUOday dienoje, Jaunuolių dienos centro paslaugų gavėjai ir įmonių darbuotojai vieną dieną taps kolegomis ir bendradarbiais. Tokie darbiniai duetai ne tik išsamiai susipažins su darbo užduotimis, dalinsis skirtinga patirtimi, kartu pietaus,  dalyvaus susitikimuose, bet ir laužys stereotipus apie negalią, keis nuostatas ir mokysis priimti vieni kitų istorijas.

Vienas iniciatyvos siekių yra suteikti galimybę žmonėms su negalia pažinti įmonę iš vidaus ir ,,pasimatuoti‘‘ savo svajonių profesiją.

DUOday dalyvaujantys paslaugų gavėjai:

·         Susipažins su skirtingomis darbo vietomis ir organizacine kultūra;

·         Parodys savo talentus ir tai, jog negalia netrukdo dirbti;

·         Užmegs naujų pažinčių ir ugdys savo darbinius įgūdžius.

DUOday dieną paslaugų gavėjas atvyks į įmonę ir kartu praleis visą darbo dieną: stebės įmonės darbo procesus, pagal galimybes atliks kai kurias užduotis, dalyvaus susitikimuose, bendraus su kolegomis, kartu pietaus.

Kitas iniciatyvos tikslas – suteikti įmonės darbuotojams ir darbdaviams galimybę susipažinti su negalią turinčių asmenų profesiniais gebėjimais ir talentais.

DUOday dalyvaujančios įmonės:

·         Ugdys darbuotojų sąmoningumą ir empatiją;

·         Parodys, kad žmonės su negalia yra laukiami darbuotojai;

·         Įgyvendins socialinės atsakomybės  tikslus ir bus aktyvios bendruomenės narės.

Atsakingas įmonės darbuotojas (mentorius) visą dieną bus kartu su paslaugų gavėju: plačiau papasakos apie savo darbo specifiką, kokias turi atsakomybes bei pareigas, supažindins su įmonės kultūra, pasidalins asmenine patirtimi įmonėje, atsakys į rūpimus klausimus.

 

5 MIESTAI, 120 ŽMONIŲ SU NEGALIA IR 90 ĮMONIŲ

 DUOday vyks Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Molėtuose.  Kartu su įmonių darbuotojais ir paslaugų gavėjais sieksime parodyti, kad įvairovė stiprina mūsų bendruomenes ir augina atsakingus verslus.

Projektą įgyvendiname kartu su:

VšĮ Žmogiškųjų išteklių stebėsenos ir plėtros biuras

Jaunuolių dienos centras

Klaipėdos apskrities sutrikusios klausos vaikų ir jaunimo tėvų bendrija „AIDAS”

Molėtų krašto žmonių su negalia sąjunga

VšĮ SOPA

Projektą finansuoja:

Aktyvių piliečių fondas

www.apf.lt

 

p.s. Norite ir galite atverti savo įmonės duris žmogui su negalia? Informuokite mus apie savo norą dalyvauti DUOday iniciatyvoje. Jei kyla klausimų, mielai atsakysime telefonu: 864140883 arba el.paštu: bluziene.aurima@gmail.com

JDC darbuotoja AURIMA B.

Bėgimo klubas

 

Visiems gerai žinomas posakis – sportas tai sveikata. Sportas ugdo valią, ryžtą ir užsispyrimą. Sportas ne tik atpalaiduoja nervų sistemą, stiprina raumenis, bet ir teikia malonumą. Juk kiekvienas sportininkas džiaugiasi savo pasiektais rezultatais. Neatsilieka ir Jaunuolių dienos centro lankytojai, jie taip pat džiaugiasi savo pasiektais sportiniais rezultatais ir sugebėjimais.

Šiais metais paslaugų gavėjai ypatingai daug įsitraukė į aktyvią ir sveiką gyvenseną. Sportas jiems labai patinka, tai tapo jų rutina. Kiekvieną rytą apsirengę sportinę aprangą kimba į treniruotę, atlieka tam tikrus pratimus, išsikelia sau tikslus, kuriuos įgyvendina. Nei vienas paslaugų gavėjas netinginiauja, jie tai daro su didžiuliu malonumu, o darbuotojoms tampa dar didesnė motyvacija įgalinti visus jaunuolius sportuoti, nes tai gali daryti visi nepaisant jų negalios. Jie ne tik sportuoja ar atlieka užduotis, bet taip pat siūlo savo idėjas ir gimsta puikūs projektai. Viena iš idėjų sporto veikloje atsiradusi nauja veikla, tai – bėgimo klubas. Ir šios idėjos iniciatorė centro aktyvistė Daiva. Džiaugiamės, kad mūsų jaunimas noriai įsitraukia į idėjų generavimą. Išreikšdami savo idėjas ir matydami, kad jas puikiai sekasi įgyvendinti, jie tampa daug savarankiškesni, labiau pasitiki bei didžiuojasi savimi

Taigi kas yra bėgimo klubas? Ir ką jis reiškia Jaunuolių dienos centro lankytojams? O jis mums reiškia labai daug. Pirmiausia didžiuojamės, kad įkūrėme savo bėgimo klubo komandą, kurią sudaro 24 bėgimo klubo nariai. Kiekvieną savaitės ketvirtadienį, 10:30 ryte po pusryčių, susitinkame lauke su bėgikais. Ateiname jau apsirengę sportinę aprangą, su patogiais sportiniais bėgimo bateliais, gertuve ir žinoma su puikia nuotaika. Atlikę apšilimą ir išjudinę savo raumenis stojame prie starto ir išgirdę švilpuko signalą pradedame savo dviejų kilometrų bėgimą. Tai yra mūsų šių metų pirmasis tikslas. Kitais metais planuojame tikslą padidinti iki dviejų kilometrų ir penkių šimtų metrų. Ir tai dar ne viskas, nors bėgimo klubas oficialiai pradėjo veiklą liepos mėnesį, bet jau teko turėti netgi dešimt renginių, kuriuose spėjome sudalyvauti. Džiaugiamės tuo, kad bendradarbiaujame su Panevėžio visuomenės sveikatos biuru, kuris maloniai kviečia prisijungti prie jų organizuojamų renginių. Kaip tik šią vasarą ir rudenį, Panevėžio visuomenės sveikatos biuras organizavo šešis renginius skirtus bėgimui ir visuose juose dalyvavome. Vienas pagrindinių jų organizuojamų renginių, kuriame dalyvavome, buvo „Mes už blaivų ir aktyvų Panevėžį“. Jame dalyvavo viso miesto bendruomenė ir mūsų jaunimas, kartu su ja jautėsi tvirtais visuomenės nariais. Jie įrodė, kad jokia negalia netrukdo užsiimti fizine veikla ir būti sveikais, žvaliais ir aktyviais.  Panevėžio miesto savivaldybės sporto skyrius, organizavo bėgimo varžybas, sporto dienai paminėti, kuriame taip pat dalyvavome ir gavome praktiškus ir  įsimintinus prizus. Panevėžio ,,Šviesos“ specialiojo ugdymo centras mūsų taip pat nepamiršo ir pakvietė sudalyvauti renginyje ,,Rudens krosas Lietuvos specialiosios olimpiados 2020 m“. Mes šiame renginyje ne tik dalyvavome, bet ir laimėjome medalius už prizines vietas. Mums tai buvo gera patirtis varžytis su kitų miestų dalyviais ir parodyti save bei garsinti Jaunuolių dienos centro vardą.

Tai dar labai maži mūsų pasiekimai, bet jau turime savo viziją ir tikslą sudalyvauti viename iš didžiausių bėgimo renginių Lietuvoje - ,,Nike We Run Vilnius“, o kadangi mes intensyviai sportuojame, savo tikslą tikrai pasieksime. O galbūt dar ir sudalyvausime projekte, į kurį mes esame kviečiami. Tai neįgaliųjų maratonas, kuris vyks Milane, Italijoje. Didžiuojamės intelekto negalią turinčiais asmenimis, kurie lygiavertiškai dirba, kuria ir tampa vis aktyvesni.

JDC darbuotoja GRETA S.

Įsibėgėjusios Pound treniruotės Jaunuolių dienos centre

 

Tikriausiai ne visi yra girdėję, kas yra Pound, todėl noriu daugiau apie tai visus supažindinti. Taigi Pound – tai energinga, triukšminga viso kūno treniruotė. Treniruotės metu atliekami ištvermę, jėgą ir širdies raumens stiprinantys pratimai. Pound dėka mažinamas stresas, nerimas, stiprėja imuninė sistema, taip pat lavinamas ritmo pojūtis, koordinacija, greitis bei ištvermė. Ši treniruotė lengvai pritaikoma bet kokio amžiaus ir fizinio pasirengimo žmonėms. Šių Pound treniruočių paslaptis ta, kad prie muzikos yra pritaikyti pratimai, todėl tai kelia nuotaiką ir ne taip jaučiamas nuovargis kaip įprastai sportuojant.

Pirmą kartą apie šią treniruotę sužinojau ir išbandžiau, kai pas mus Jaunuolių dienos centre buvo apsilankiusi profesionali trenerė, su tikslu pravesti darbuotojams Pound užsiėmimą. Ir man paliko labai gerą įspūdį, buvo smagu taip sportuoti ir jaučiau teigiamą poveikį savo kūnui. Taigi pagalvojau, o kodėl nepabandžius organizuoti tokias treniruotes mūsų paslaugų gavėjams? Kadangi mes stengiamės daug sportuoti, visuomet domimės naujovėmis, tai šios treniruotės manau būtų labai tinkamos.

Įsigijus lazdeles pradėjau domėtis, ieškoti vaizdo medžiagos ir informacijos, kaip įdomiai būtų galima pritaikyti ir intelekto negalią turintiems jauniems žmonėms. Kadangi šiemet tokia situacija, kai turime saugoti save ir kitus, nes yra karantinas, tai Pound veiklas vykdau kiekvienai grupei atskirai. Ir jei buvo tinkamos oro sąlygos treniruodavomės lauke – grynas oras, muzika, sportas, gera nuotaika, ko daugiau reikia? Truputėli jaudinausi, nes nežinojau, kaip jaunuoliai priims šias treniruotes, bet viskas pavyko puikiai. Labai džiugu girdėti, kai jaunuoliai klausdavo: ,,Kada vėl šoksim su pagaliukais?“, ,,Kada bus sekanti treniruotė?“, ,,Noriu dar!“. Kai matai, kad jaunimui tai labai patinka ir tinka, tai norisi šias treniruotes daryti vėl ir vėl. Smagu matyti, kad net ir tie jaunuoliai, kurie yra sunkesnės negalios gali puikiai atlikti pratimus su lazdelėmis. Taip pat šios treniruotės puikiai tiko ir tiems, kurie šiaip sportuoti nelabai norėdavo. Būtent todėl, kad Pound treniruotės yra kitokios, su linksma, užvedančia muzika, o lazdelių dėka galima mušti ritmą. Tokie dalykai būtent ir tinka paslaugų gavėjams, tai juos labai įtraukia. O mūsų jaunimas niekada nesumeluos, jei jiems kažkas netinka ar nepatinka, jaunuoliai taip ir pasakys. Ypač iš jų emocijų ir elgesio aiškiai matosi, kad džiaugiasi ir yra laimingi užsiimdami šia veikla. Šiomis akimirkomis mano širdis labiausiai ir džiaugiasi.

Taip pat Pound veikla įkvėpė padaryti dar kitokią Pound treniruotę – vyko Pound su šaukštais. Tam skirtas Pound lazdeles pakeitėme į šaukštus. Visi centro jaunuoliai juos atsinešė, todėl galėjome smagiai kaukšėdami šaukštais treniruotis. Kas galėtų pagalvoti, kad šaukštų pagalba galima vykdyti tokias linksmas treniruotes? Tai buvo savaitė, kai pas mus vyko kitokios sporto veiklos. Kadangi mes dalyvaujame tarptautiniuose sporto projektuose, tai vieni iš partnerių pateikė užduotį sugalvoti įdomų ir kitokį sportą  ,,Crazy sport“. Galėjome pasitelkti savo vaizduotę ir sportuoti taip, kaip norisi. Tai viena iš sugalvotų veiklų ir buvo Pound su šaukštais. Taigi įsitikinome, kad Pound pritaikomumas visomis aplinkybėmis galimas, vietos improvizacijai ir fantazijai yra taipogi.  

Taigi labai džiaugiamės ir savimi didžiuojamės pabandę šią naują sporto veiklą. Tikimės šia veikla užsiimti dar ilgai, stiprinti save, tobulėti ir dalyvauti sporto ir šokių renginiuose ar konkursuose. Supratome, kad mes tikrai galime užsiimti daugeliu dalyku. Ir kiekviena nauja veikla ar užsiėmimas yra vertas pabandymo. Taip galime tobulėti ir pamatyti, ką iš tiesų sugebame. O mes galime daug!

JDC darbuotoja SANTA J.

Fotografija, karantinas ir mes...

 

Mūsų pasaulis nuolat lekia ir keičiasi nevaldomu greičiu. Galime naudotis įvairiomis technologijomis bei naujovėmis ir vis daugiau galimybių atsiranda savęs ir pasaulio pažinimui, tobulėjimui. Ne išimtis ir fotografija - dabar beveik kiekvienas, turintis išmanųjį telefoną ar fotoaparatą gali pasinerti į nuostabių vaizdų ir potyrių pasaulį.

2020 metams turėjome daug planų, bet pasaulinis Covid-19 virusas viską pakoregavo savaip. Stengėmės kaip įmanoma neatsisakyti savo pomėgio ir mokymąsi, užduotis perkėlėme į virtualią erdvę (nuotoliniu būdu). Grįžę į JDC po pirmo karantino dalijomės patirtimi, įspūdžiais, kas buvo gerai, ko trūko. Paslaugų gavėjų  pasisakymai:

Aistė: „Fotografija – mano hobis. Labai patinka fotografuoti, tik būna sunku susigalvoti temą dažniau būnant namuose. Patiko užduotys, kai reikėjo kažką nufotografuoti neišeinant iš namų“.

Inga: „Laukiau karantino pabaigos, nes labai trūko fotografijos užsiėmimų. Trūko gyvo bendravimo, pokalbių. Gaila, kad ne visi draugai turi Facebook ‘a , todėl negalėjo įkelti nuotraukų ir parodyti kitiems“.

Ruslanas: „Tai aišku, kad trūko fotografijos.  Man ne visada pavykdavo atlikti užduotis, tai būnant namuose sugalvojau dekoruoti stalus ir juos fotografuoti“.

Daiva: „Prieš pavasario karantiną rasdavau daugiau įdomesnių ir naujesnių kadrų fotografavimui. Karantino metu buvau šiek tiek pristabdžiusi ir net primiršusi fotografiją, nes mažai kur eidavau. Na, o šiuo metu jaučiuosi vėl pažadinusi savo kūrybiškumą ir labai noriu tobulinti fotografijos žinias“.

Pasak paslaugų gavėjų, atėjus antrai karantino bangai visi jaučiasi drąsiau ir žino daugiau būdų bendravimui, pomėgių lavinimui, mėgstamų veiklų tęstinumui. Nors ir susiduriame su vis naujais iššūkiais, tačiau galime drąsiai teigti, kad mes pasikeitėme – „paaugome“ ir patobulėjome.

JDC darbuotoja INGA K.

Savanorystė Pasaulinės pandemijos metu

         Jaunuolių dienos centras jau daugiau nei 15 metų siunčia, koordinuoja ir priima tarptautinius savanorius. Pasaulinė pandemija – didelis iššūkis ne tik priimti savanorius, bet ir juos rasti. Atlikti ilgalaikę savanorystę, pagal Europos Solidarumo Korpuso programą, jaunas žmogus gali tik vieną kartą gyvenime. Todėl šiais metais savanoriauti nori ypatingai nedaug jaunimo.

Jaunuolių dienos centrui buvo didelis iššūkis rasti savanorius, kurių lūkesčiai atitiktų projekto „Find Your Way“ projekto tikslus. Užtrukome ilgiau nei tikėjomės, tačiau mums pavyko – projekte dalyvauja du savanoriai iš Ispanijos ir du iš Prancūzijos.

Kodėl nusprendėte savanoriauti šiais metais? „Šiais metais baigiau universitetą ir atrodė puikus laikas atlikti savanorystę“- sako ispanė Jonė. „Noriu pasakyti visam pasauliui, kad palestinietis sudėtingomis pasauliui sąlygomis buvo savanoriu. Ir labai norėjau pažinti Baltijos šalis“ - tai Yousef motyvai. Jis jau keletą metų gyvena Ispanijoje. Prancūzas Tanguy turėjo laisvus metus, todėl juos išnaudos būdamas naudingas ir išmokdamas naują kalbą. Taip pat prancūzė Morgane, atvyko, nes projekto tikslai atitiko jos savanorystės lūkesčius.

Labai nustebome, kai savanoriai atsakė, kad pandemija jų apsisprendimo neįtakojo. Taip, reikėjo šiek tiek daugiau drąsos, pripažino jie, tačiau kadangi šiuo laikotarpiu sudėtinga keliauti į kitas šalis, savanorystė buvo puiki priemonė tą padaryti.

Nors ir oro uostų darbas pakito, kelionė į Lietuvą nebuvo sudėtinga. „Labiau jaudinausi dėl to, kad išvykstu metams. Oro uoste jutau palengvėjimą, nes jau sudėtinga buvo pakeisti savo nuomonę. O nusileidus lėktuvui Lietuvoje, visa įtampa dingo.“ – sakė Jonė. „Bijojau, kad turiu ne visus reikiamus dokumentus“ – prisipažino Tanguy. „Tiesiog sekėme instrukcijomis ir klausėme nurodymų“ – sakė Yousef ir Morgane.

Atvykus iš pandemijos paveiktų šalių, tuo metu buvo privaloma 14 dienų izoliacija. Nėra paprasta iš savų namų neišeiti dvi savaites. Tačiau dar sudėtingiau būti izoliuotam svetimoje šalyje ir kitoje aplinkoje. „Izoliacija nebuvo sudėtinga, tik jaučiausi negerai, kad atitraukiu nuo darbų su manimi bendraujančių žmones“ – sakė Jonė. Yousef sunkiausios buvo trys paskutinės izoliacijos valandos valandos. Tanguy dvi savaitės labai prailgo, o Morgane sudėtingiausia buvo negalėjimas palikti izoliacijos vietos, negalėjimas išeiti į lauką.

Kasdien savanoriai kelis kartus per dieną bendravo su mentoriais ir kitais jaunuolių dienos centro darbuotojais, užmezgė ryšį su paslaugų gavėjais, rinkosi veiklą, kurioje norėtų ir galėtų savanoriauti. Nuotoliniu būdu susipažino su įstaigoje vykdomomis veiklomis ir jas vykdydavo drauge su paslaugų gavėjais. „Sulaukti staigmenų, kurias rasdavau už buto durų, bendrauti su paslaugų gavėjais – buvo smagiausi izoliacijos momentai“ – prisimena Jonė. „Man izoliacijoj labiausiai patiko sulaukti maisto, kurį man atveždavo darbuotoja“ – sako Yousef. Tanguy ir Jone smagiausius momentus įvardino bendravimą su Jaunuolių dienos centro paslaugų gavėjais ir darbuotojais nuotoliniu būdu.

Tačiau daugiausiai laiko izoliacijos metu savanoriai praleido vieni, su savimi. „Aš mokiausi, klausiausi muzikos, miegojau ir valgiau“ – po dviejų savaičių izoliacijoje sakė Tanguy. Morgane ir Yousef džiaugėsi bendromis veiklomis su Jaunuolių dienos cento paslaugų gavėjais – tai jie įvardino kaip pagrindinę izoliacijos veiklą. „Aš pasinaudojau galimybe šį laiką skirti sau: gaminau, skaičiau, mokiausi anglų ir lietuvių kalbas, vykdžiau nuotolines veiklas, žiūrėjau filmus Netflix platformoje ir .t.t“ – prisimena Jonė.

Ar didelis skirtumas bendrauti per nuotolį ir susitikti gyvai? „Labai didelis!“ – sakė Morgane. „Kai susitikome gyvai, aš buvau labai nustebęs jaunuolių šypsenomis ir nuoširdžiu bendravimu“ – džiaugėsi Yousef. Tanguy ir Jonė prisipažino, kad gyvas bendravimas niekada nepakeis bendravimo nuotoliniu būdu.

Jaunuolių dienos centro savanoriai jau daugiau nei mėnesį praleido Lietuvoje. Pasirinko veiklas, kuriose tikisi realizuoti savo sumanymus. Užmezgė naujas draugystes ne tik su įstaigos jaunuoliais ir darbuotojais, bet ir su vietos bendruomene, kitais Panevėžio savanoriais. Taip, laikas sudėtingas, bet jis būtų sudėtingas ir savo gimtojoje šalyje.

Ką norėtumėte pasakyti kitiems jauniems žmonės, kurie nori savanoriauti, bet nesiryžta dėl pasaulinės pandemijos? „Aš jau keletą savaičių savanoriauju Jaunuolių dienos centre ir jaučiuosi labai laiminga. Manau, kad savanorystė yra labai naudinga veikla ilguoju laikotarpiu. Bet prieš tai, tu turi būti viduje tvirtai apsisprendęs, kad nori tai daryti“ – sakė Jonė. „Taip, mes galime savanoriauti!“ – sakė Yousef. „Jūs tikrai galite vykti savanoriauti, tačiau turite gerbti pandemijos taisykles ir vykdyti nurodymus“ – mano Tanguy. „Pabandykite ir būkite kantrūs“ – linki Morgane.

Jonė, Morgane, Tanguy ir Yousef Jaunuolių dienos centre savanoriaus 10 mėnesių.  Projekte numatyta, kad jie padės turintiems specialiųjų poreikių jauniems žmonėms. Ne tik kartu su jais vykdys kasdienę veiklą, projektus, bet ir kurs artimą ryšį, bendraus ir bendradarbiaus. O kokie savanorių lūkesčiai? Jonės atsakymas toks: „Tikiuosi sukurti tvirtus ryšius su organizacija, mokytis ir augti ne tik iš profesinės pusės bet ir kaip asmenybei. Tikiuosi nepamirštamų momentų, kelionių ir turėti gražių prisiminimų iš šios patirties“. Yousef tikisi įgauti bendravimo su neįgaliaisiais patirties. Tanguy – patobulinti anglų kalbos žinias, išmokti lietuvių kalbą, užmegzti naujas draugystes ir pažinti Lietuvos kultūrą. „Geros ir nepamirštamos patirties“ – tikisi Morgane. To paties jiems linkime ir mes!

Savanorystė didelis iššūkis jaunam žmogui. Keičiasi ne tik požiūris į kitą žmogų, bet ir gerėja bendravimo, bendradarbiavimo, prisitaikymo kompetencijos. Patys dirbdami su jaunais žmonėmis, suprantame, kad tai didelė galimybė, kuria turėtų pasinaudoti kiekvienas. Labai gaila, kad šiuo metu situacija pasaulyje sudėtinga, tačiau, kaip rodo projekto „Find Your Way“ savanoriai, tai nėra neįveikiama kliūtis. O kiekviena nugalėta kliūtis mus augina!

 

Projekto „Find Your Way“Nr.: 2020-1-LT02-ESC11-006793

Projektas finansuojamas ES programos Europos Solidarumo Korpuso fondo lėšomis

JDC darbuotoja EGLĖ G.

Nauja draugystė

Jaunuolių dienos centras nuolat stengiasi integruoti paslaugų gavėjus į visuomenę ir darbo rinką. Todėl vykdome įvairias veiklas tam tikslui pasiekti – darbo studija priima užsakymus iš smulkiųjų verslininkų, organizuojame darbinę praktiką, savanoriaujame.

Atlikdama darbinę praktiką knygyne, JDC lankytoja Inga susipažino su įvairiais darbais knygyne, susidraugavo su knygyno darbuotojais. Labai džiaugiamės, kad prasidėjus karantinui ir būnant namie, knygyno darbuotojai mūsų neužmiršo.

Vieną dieną sulaukėme knygyno vadovės Lina skambučio, knygnešio J. Masiulio proanūkės, ilgą laiką gyvenusios Prancūzijoje. Ji pasiūlė draugauti su Prancūzijos organizacija "Fėjos ir nykštukai". Ši organizacija turi savanorių įvairiose šalyse, kurie stengiasi gaminti, kurti dovanas pagal jų pomėgius. Ji jau bendradarbiauja su Vilniaus sutrikusio vystymo kūdikių namais, Panevėžio ir Alytaus šeimynomis. Panevėžio Jaunuolių dienos centras mielai sutiko bendrauti su šia organizacija. Ovidijus, Giedrė, Karolis ir Rita jau gavo dovanų, skirtų susipažinimui. Kitos dovanos atkeliaus per jų gimtadienius ir Kalėdas.

Paslaugų gavėjos Ritos menų studijos grupė ir jos tėveliai liko sužavėti savanorės dovanomis ir ruošia jai siurprizą: tėvai rašo padėkos laišką, o grupė ruošiasi išsiųsti jų pačių kalėdine tematika dekoruotą gaminį.

Labai džiaugiamės šia nauja draugyste ir tikimės toliau bendrauti.

 

JDC darbuotoja DIANA T.

Eurodesk: Time to Move!

 

„Time to Move“ – viena svarbiausių Eurodesk informacinio tinklo kampanijų, kurios metu jauni žmonės yra skatinami domėtis studijomis, savanoryste ir praktikos galimybėmis užsienyje bei atrasti tinkamiausią programą jų asmeniniam tobulėjimui. Per spalio mėnesį kampaniją suburia šimtus jaunimo organizacijų iš visos Europos, kurios suorganizuoja virš 1000 renginių 31 valstybėje.

Susidomėję jaunuoliai gali dalyvauti informacinėse paskaitose mokyklose, rasti informacijos mugių stenduose, bet tuo pačiu metu naudingą informaciją išgirsti ir ne tokiais tradiciniais būdais – koncerto, kelionės dviračiais metu ar stalo žaidimų vakare. Tiesa, šiemet dauguma renginių vyks virtualiai, tačiau vertėtų nepraleisti galimybės sudalyvauti ir gyvai vyksiančiuose renginiuose.

Kampanija yra orientuota į jaunuolius iš regionų, kuriems informacija apie tarptautines jaunimo galimybes yra mažiau prieinama. „Time to Move“ taip pat siekia šią jaunų žmonių grupę supažindinti su Eurodesk veikla ir teikiama informacine pagalba apie tarptautinius projektus ir kokią naudą tai gali turėti ateičiai.

JDC darbuotoja JULIJA L.

Kaip JDC susidorojo su KARANTINO iššūkiu

Karantinas užklupo visus netikėtai. Pradžia buvo be galo sudėtinga, daug klausimų, neaiškumų, sumaišties ir nerimo. Bet šiandien jau daug ramiau. Pradžiugino gautas žurnaliukas ,,Viltis”. Tik atsivertus pamačiau kvietimą į ,,Pasaka“. Valio!!! Reiškia mano svajone išsipildys – reiškia aš vėl stovyklausiu, reiškia aš vėl busiu su savo draugais. Žurnalo viršelio nuotrauka su mano vadovėm ir draugais dar labiau leido patirti, kaip aš jų visų pasiilgau. Gaila, kad neradau jokio straipsnelio iš Panevėžio, todėl nutariau, kad pats laikas man parašyti.

        Karantinas man atrodė baisus dalykas. Nežinojau ką reikės veikti, kuo reikės užsiimti kiek laiko reikės užsidaryti tarp keturių sienų, kaip ištverti be draugų...

          Lankau Panevėžio jaunuolių dienos centrą, ten man labai patinka, su nekantrumu laukdavau pirmadienio kada galėsiu lėkti pas draugus. Ilgai liūdėti neteko, pirmiausia sulaukiau skambučių iš vadovių, kurios drąsino ir ramino, o paskui susitikimai, darbas, pramogos sukurtose facebook grupėse. Kiekvieną rytą su dešimtokų grupe pradedame mankšta, kad prasibudintume ir žvaliai pradėtume diena. Dažniausiai mus mankština vadovės Julija ir Dovilė. Niekada nedarydavau mankštos, bet kartu su draugais virtualioje aplinkoje, tai  smagi nauja patirtis, tikiu, kad šio naujo pomėgio neapleisiu ir toliau sportuosiu. Kartu sportuoti, daryti įvairius pratimus – tikras džiaugsmas. Po sporto atsibudę, žvalūs, su šypsena bėgame pasidaryti arbatos ir vėl susirenkame aptarti kaip sekėsi atlikti vakarykštės dienos užduotis pavyzdžiui: nufotografuoti ką veikėme per dieną, peržiūrime filmą, nupiešti ką matome per langą, nematant užsidėti lapą ant veido ir nupiešti savo veidą, peržiūrėti populiariausią cirką, kad būtų linksmesnė diena pasakojame vieni kitiems anekdotus, šokame pagal tam tikrą muziką, užduotis nufotografuoti mėgstamiausią daiktą namie ir papasakoti kodėl daiktas mėgstamiausias, nusipiešti veiduką ant pirštų ir nusiųsti foto i bendrą grupę. Dar viena nauja patirtis- pyrago kepimas  kartu. Nutarėme kepti maskarponės sūrio pyragą, kuriuo mus vaišindavo vadovė Dovilė, ji ir vadovavo visam kepimo procesui, pasakojo ir rodė kaip reikia pasiruošti ir kepti. Nors niekada nekepiau, bet pyragas pavyko puikiai, gal, kad aiškiai instruktavo, gal, kad gera nuotaika, gal, kad šiek tiek mama padėjo. Daryti užduotis labai smagu ir įdomu. Tai pat mes aptariame iškilusius klausimus, dienos planus ką norėtume veikti kitus kartus. Susigalvojame temas apie kurias galėtume kalbėtis. Švenčiame ir virtualius gimtadienius: kuriame filmukus su palinkėjimais, dainomis, šokiais. Ta diena šventinė būna ir mūsų grupei, pasipuošiame, virtualiai kartu išgeriame kavos su šokolado plytele.  Kartu būti, juoktis – tikrai labai smagu. Tai pat mes turime ir kitų vadovių bendrus pokalbius kurios mums užduoda įvairias užduotis. Pavyzdžiui: ,, Aktyvaus diskusijų klubas“ vadovė užduoda įvairias temas, mes diskutuojame, pasidaliname patirtimi, siūlome ką norėtume veikti grįžę į centrą. Dar kita grupe kurioje dalyvauju vadinasi ,, Anglų klubas“. Čia mes mokinamės kalbėti angliškai, mokomės naujus žodžius, kad galėtume susikalbėti su savanoriais iš užsienio.  Centre vykdoma  savanorystės veikla, kurios metu mes lankėme senelius, tad turime susikūrę atskirą grupę, kurioje  siūlome idėjas, kuo galėtume sudominti senelius, ką galėtume su jais smagaus nuveikti kai grįšime. Smagu, kad nenutrūksta bendravimas šiuo sunkiu laikotarpiu. Atskirai pabendrauju su kitais draugais, pasidaliname įspūdžiais, bei pasidaliname mintimis, ką galėtume nuveikti, kad dienos neprailgtų.

        Nors veiklos linksmos, turiningos, bet labai pasiilgau gyvo bendravimo, apsikabinimo, buvimo kartu. Tikiuosi, kad karantinas greit baigsis ir galėsiu visus pamatyti ir stipriai, stipriai apkabinti!

JDC lankytoja KOTRYNA R.

SAVANORĖ ANA: Mano savanorystės istorija

Aš esu Ana, man 22 metai ir aš iš Ispanijos. Nežinojau ką veikti gyvenime po universiteto baigimo, todėl 2019 metų vasarą pradėjau ieškoti informacijos apie įvairias galimybes. Pasirinkimai buvo tokie: studijuoti magistro studijas, pradėti dirbti arba savanoriauti.

Internete ieškojau projektų, susijusių su mano išsilavinimu (ergoterapija) ir radau vieną, Lietuvoje - dirbti dienos centre su žmonėmis, kurie turi intelekto sutrikimo  negalią. Turėjau parašyti CV ir motyvacinį laišką. Po to sulaukiau elektroninio laiško, kuriame buvo informacija, kad turėsiu „Skype“ interviu su organizacija iš Lietuvos. Aš jaudinausi, nes ilgą laiką nekalbėjau anglų kalba. Interviu buvo sklandus, aš taip pat turėjau keletą klausimų ir gavau į juos atsakymus. Buvo rugpjūtis, o projektas turėjo prasidėti rugsėjį, taigi viskas klostėsi labai greitai. Aš buvau laiminga, turėjau planą net dešimčiai mėnesių.

Kai atvykau į Panevėžį (miestą, kuriame aš gyvensiu visus tuos mėnesius),  manęs laukė moteris. Ji buvo mūsų mentorė: ji  tas žmogus, kuris rūpinosi manimi ir kitais 3 savanoriais visą savanoriavimo laiką. Ji aprodė mano būsimą gyvenamąją vietą. Buvo malonu bendrauti. Kadangi aš buvau pirma atvykusi, kitą dieną ji pakvietė mane į renginį, kad man nebūtų liūdna. Šią dieną aš patyriau savo   pirmąsias baimes: kaip aš bendrausiu su žmonėmis, jei didžioji jų dalis nekalba angliškai.

 Per kitas dienas aš susipažinau su savo kambariokais, mes nuvykome į miesto centrą susipažinti su Panevėžiu. Sužinojome, kad gyvensime netoli didelio parko, su labai gražia upe. Nuo pirmos minutės mums visiems labai gerai sekėsi. Buvome sužavėti aplinka  ir labai norėjome pradėti darbą centre.

Kai atvykome į centrą, pirmiausia mus supažindino su mūsų tutoriais. Aš sužinojau, kad dirbsiu menų studijos grupėje. Mūsų mentoriai mums paruošė pristatymą apie Lietuvą ir Panevėžį. Taip pat išbandėme tradicinius lietuviškus patiekalus bei gėrimus: mes netgi šokome tradicinius lietuviškus šokius su jaunuoliais. Smagu buvo susipažinti su nauja šalimi ir jos kultūra.

Dirbti menų studijos grupėje buvo lengva, ten atsipalaiduodavau ir man tikrai patiko. Pagrindinė mano atsakomybė buvo maitinti vieną iš jaunuolių. Aš norėjau, kad tarp mūsų užsimegztų stiprus ryšys ir kad jis gerai jaustųsi su manimi. Taip pat jam padėdavau su liftu nukeliauti iki valgyklos ar į kitas veiklas. Mano grupės darbuotoja mane supažindino su viskuo, ką man apie jį reikėjo žinoti. Problema buvo ta, kad ji nekalbėjo angliškai, tik kelis žodžius. Kartais jaučiau stresą, nes negalėdavome viena kitos suprasti. Bet bėgant laikui pripratome ir rūpinomės viena kita tarsi seserys. 

Pirmieji mėnesiai apskritai buvo geri, aš džiaugiausi kiekvienu nauju dalyku. Santykiai su kambariokais, buvo fantastiški. Mes susipažinome su kitais tame pačiame mieste gyvenančiais savanoriais ir planuodavome bei vykdavome į  keliones, pavyzdžiui į Taliną ir Varšuvą.

Per tą laiką bendravimas su darbuotojais ir jaunuoliais tikrai pagerėjo ir aš jaučiausi vis patogiau ir labiau įsitraukusi į centro veiklą. Jaunuoliai buvo malonūs bei draugiški ir visada norėjo bendrauti su manimi.

Mes dalyvavome organizuojamuose renginiuose, tokiuose kaip gimtadieniai, Helovyno ir Kalėdų vakarėliai. Mums buvo suteikta daug laisvės kurti veiklas ir būti aktyviems centre. Gruodis buvo toks gražus mėnuo. Kai kuriomis dienomis buvo sniego. Mes sukūrėme Advento kalendorių, pagal kurį kiekvieną dieną su jaunuoliais vykdėme nedideles užduotis. Tai privertė mane pasitelkti vaizduotę ir kūrybiškumą, tai padėjo sustiprinti  santykius su jaunuoliais bei pasijusti naudingai.

Aš turėjau Kalėdų atostogas nuo gruodžio 24 dienos iki sausio 8 dienos, vykau į Čilę pamatyti savo tėvų ir sesers. Vėl pamatyti saulę ir valgyti ispanišką maistą buvo vienas iš to meto man labiausiai patikusių įvykių. Atostogos prabėgo labai greitai ir aš vėl grįžau į Lietuvą.

Kelios savaitės po Kalėdų buvo sunkios, nes buvau išsiilgusi šeimos ir draugų. Oras visada buvo blogas, dienos buvo trumpos dėl tamsos, ir jos visos atrodė vienodai.  Darbo vietoje veikla buvo šiek tiek pasikartojanti, o kelias dienas man buvo nuobodu ir nejaučiau motyvacijos. Kad nebūtų taip liūdna, ėjau į sporto salę, žiūrėjau filmus su kambario draugėmis ar rengėme vakarėlius su kitais savanoriais. Centre stengiausi daugiau būti su jaunuoliais ir jausti jų meilę.

Vasaris buvo įdomesnis mėnuo, nes planavome keletą kelionių; centre šventėme Užgavėnes (žiemos pabaigą), taip pat  mūsų iniciatyva organizavome Karnavalo dieną. Santykiai su jaunuoliais ir su darbuotojais buvo vis geresni, jaučiausi šios organizacijos dalimi ir tai padėjo mano gerėjančiai savijautai ir kasdieninei nuotaikai.

Taip pat vasarį savanoriai turėjo mokymus Trakuose, kur mes susipažinome su kitais savanoriais, dirbančiais Lietuvoje. Ten dalinomės patirtimi, puikiomis emocijomis, ir mes atlikome daug  įdomių veiklų, kurios padėjo užmiršti rutiną.

Kitomis dienomis pagrindinė tema buvo -  Korona virusas. Mūsų jaunuoliai ir darbuotojai buvo labai susirūpinę dėl to ir  centre ėmėsi prevencijos priemonių. Mums tereikėjo dažnai plauti rankas ir dezinfekuoti prieš įeinant į vidų ir prieš grįžtant namo. Tokia situacija truputį vargino. Netrukus vyriausybė ėmėsi naujų priemonių ir kovo 13-ąją prasidėjo karantino laikotarpis,  mes nežinojome kada grįšime į centrą.

Pirmosios savaitės namuose buvo neblogos, bet po kažkurio laiko jutau nuobodulį be veiklos. Mūsų mentorius paprašė  atlikti užduotį, o vėliau ir mano tutorius pasiūlė man užduočių, aš buvau laiminga nes vėl pasijutau naudinga. Balandis praėjo labai  greitai. O kai prasidėjo gegužė, situacija buvo geresnė,  mes sužinojome, kad greičiausiai  greitai grįšime į centrą. Ši žinia man suteikė daug laimės ir pagaliau gegužės 18 d. mes sugrįžome. Organizacijoje buvo tik keli darbuotojai ir du jaunuoliai, tačiau buvo labai svarbu sugrįžti ir pajusti, kad vėl grįžtame  į „normalų gyvenimą“.

Visas mano savanorystės laikas, praleistas Lietuvoje, Jaunuolių dienos centre, buvo įdomus ir naudingas. Aš džiaugiuosi įgyta  patirtimi, sutiktais naujais draugais ir turėta galimybe geriau pažinti save.