Aš esu Carla, man 22 metai, esu
iš Gran Kanarijos, Ispanijos. Baigiau pedagogikos studijas ir nežinojau ką
toliau veikti gyvenime. Aš turėjau kelis pasirinkimus: mokytis toliau, siekti
magistro laipsnio ar ieškotis darbo, bet galiausiai nusprendžiau savanoriauti
ir radau savyje energijos bei noro kažkur nukeliauti ir įgauti nepamirštamos
patirties.
Aš radau man reikiamą
organizaciją, kur jaunimo informacijos centras kas savaitę rengia pokalbius
apie Europos solidarumo korpusą. Man patiko tai, ką išgirdau apie savanorius,
tad pradėjau domėtis įvairiais projektais, užmezgiau kontaktus su skirtingomis
organizacijomis iš skirtingų šalių, turėjau kelis „Skype“ susitikimus, ir
galiausiai aš pasirinkau „BE IN(VOLVED)“ projektą Lietuvoje, nes man patiko šis
projektas ir mano būsimas vaidmuo jame.
Į Panevėžį aš atvykau rugsėjo
1-ą, šiek tiek jaudinausi, bet kartu ir
labai nekantravau. Bute jau gyveno du savanoriai ir nuo pat pradžių su jais
labai susidraugavome. Pirmąsias savaites bandžiau adaptuotis centre, pratinausi
prie jaunuolių, veiklų bei šalies, bet tai greitai tapo rutina. Dėka malonaus
darbuotojų elgesio su manimi, jaučiamos jaunuolių meilės, netrukus pasijutau
kaip namuose. Organizacija dirba su sutrikusio intelekto asmenimis, kurie
vyresni nei 18 metų. Jie organizuoja veiklas grupėmis skirtingose veiklose. Aš
dirbau teatro veikloje. Kiekvieną mėnesį turėdavau paruošti naują metodą
veiklai ir jį pristatyti. Kartais aš kartu su jaunuoliais vaidindavau ant
scenos jų spektakliuose. Juos rodydavome ne tik kituose centruose, bet ir
darželiuose, mokyklose, pagyvenusių žmonių globos namuose.
Mes turėjome daug laisvės daryti
tai, ką norime, todėl kilo mintis
suorganizuoti veiklą visam centrui, pavyzdžiui Kalėdiniu laikotarpiu padarėme
advento kalendorių, o vėliau surengėme karnavalo vakarėlį. Dirbdama turėjau ir
rimtų atsakomybių. Vienam jaunuoliui turėjau padėti valgant pusryčius ir
pietus. Pradžioje šiek tiek nervinausi,
tačiau su darbuotojų pagalba viskas tapo labai lengva ir įveikiama.
Savanorystės procesas man teikė džiaugsmą. Visada jaučiau, kad gerai dirbu bei
esu puikioje organizacijoje.
Pradžioje aš labai bijojau dėl
kalbos barjero, kaip užmegsiu ryšį su jaunuoliais, jei mes nekalbame ta pačia
kalba. Bet kai pradėjau su jais
bendrauti supratau, kad tai nėra labai didelė problema, mes galime komunikuoti
kūno kalba arba kažkas gali padėti ir išversti ką vienas kitam norime pasakyti.
Kita mano baimė buvo oras, aš buvau nepratusi prie šalčio ir to, kad 16 val. žiemą lauke jau
tamsu. Bet jeigu į tai žiūri kaip į patirtį viskas yra linksma ir smagu.
Vėliau, kai mano tutorius mane informavo, kad turėsiu kiekvieną mėnesį
organizuoti veiklą, bijojau, kad gal būt aš neturėsiu pakankamai vaizduotės
sugalvoti naujų dalykų, o gal mano idėjos tiesiog nepatiks. Bet viskas klostėsi
gerai, jaunuoliai buvo labai dėkingi už viską, ką jiems suteikiau.
Man centre labiausiai patiko tai,
kad jaunuoliai turi daug skirtingų veiklų ir švenčia daug įvairių švenčių. Man
patiko, kaip socialiniai darbuotojai ruošia jaunuolius bendravimui su
savanoriais. Ypač pirma savaitė buvo nuostabi, jie mums pristatė Lietuviškas
tradicijas, maistą, šokius bei kitas įdomybes. Viena iš mano įsimintiniausių
dienų buvo - Jaunuolių dienos centro gimtadienis,
vakarienės mūsų mentorių namuose, helovyno naktis, karnavalo vakarėlis ir įvairios
kelionės su jaunimu. Apskritai man patiko visas laikas praleistus Lietuvoje,
ten turėjau labai daug gražių akimirkų ir geros patirties.
Ačiū JDC!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą