Aš – Daugvydas, man 28 metai.
Gimus man diagnozavo Dauno sindromą. Tačiau tėvai mane visada skatino tobulėti
ir nebijoti naujų dalykų. Į dienos centrą, kurį kasdien lankau, kasmet
atvažiuoja savanoriai. Dažniausiai mes tampame labai gerais draugais. Jie papasakodavo
apie savo šalį, keliones, o aš tik klausydavau. Todėl kai atsirado galimybė
išvykti savanoriauti, labai džiaugiausi. Dabar ir aš turėsiu jiems ką
papasakoti.
Daugelis
nesupranta, kaip aš galiu būti savanoris. Nesupranta ir kitų mano poreikių. Dėl
to man liūdna. Bet aš noriu pamatyti pasaulį, aplankyti senas pilis, kurioms
jau daug metų, jaustis naudingas ir atlikti darbus, kurie naudingi kitiems.
Mano
savanorystė truko dvi savaites. Laikas prabėgo labai greitai. Organizacijoje
dirbau labai konkrečius darbus, todėl man puikiai sekėsi. Su manimi vyko
asistentas, tačiau dirbant jo pagalbos man net nereikėjo.
Labai
smagu buvo bendrauti su vietos bendruomene. Kartu mes vakarieniaudavome,
gerdavome kavinėje kavą, leisdavome laisvalaikį. Pradžioje jaučiau, kad esu
kitoks, nes aplinkiniai mane ignoruodavo arba per daug ir nuolat man
šypsodavos. Po kelių dienų, pamatę, kaip aš dirbu, požiūris pradėjo keistis.
Asistento pagalba pradėjome bendrauti. Pagaliau! Pasijutau kaip vietinis ir
kvėpuoti tapo lengviau. Kaimo gyventojai net pradėjo prašyti mano pagalbos!
Laisvu laiku vienai močiutei palaisčiau daržą, kitai padėjau sutvarkyti malkas
kieme.
Aš
pirmą kartą skridau lėktuvu. Iš viršaus žemė atrodo visai kitokia. Aš pirmą
kartą buvau be tėvų taip ilgai. Ir, labai keista, bet man jų netrūko. Aš pirmą
kartą pasijutau savarankiškas ir tai prisiminsiu visą likusį gyvenimą.
Dabar
gyvenu šiais prisiminimais, nors ir grįžau į savo įprastą ritmą. Norėčiau
savanoriauti ir toliau, tačiau kiti sako, kad ilgesniam laikui man vienam būtų
per daug sunku. Bet norėčiau, kad ne tik kitoje šalyje jausčiausi kaip
bendruomenės narys. Norėčiau tokiu jaustis ir namie. Bet, nors ir keista, čia
turiu mažiau galimybių.