Šiuo
metu Lietuva susiduria su nemažais iššūkiais ekonomikos srityje. Besitęsiant
gyventojų emigracijai, dėl kurios kasmet prarandame po tiek gyventojų, kiek
gyvena nedideliuose Lietuvos miestuose, pradeda trūkti žmonių, kurie galėtų
dirbti. Tik įsigilinus į šią situaciją pažodžiui, galima suprasti jos
tragiškumą. Ką reiškia žodžiai „kasmet prarandame po miestą“? Iš tikrųjų – po
miestą!
Tai
jokia naujiena. Tai neatsitiko per naktį. Apie šią situaciją kalbama daug.
Ypatingai prieš kiekvienus Seimo, Savivaldybių rinkimus. Pasibaisime kartu, jei
įsigiliname iki to, kad realiai įsivaizduoti. Lygiai taip pat, jei
orientuojamės realybėje, suvokiame, kad
neuždarysime sienų ir nesustabdysime lėktuvų. Turime kažkaip gyventi čia ir
dabar ir iškylančias problemas ir iššūkius spręsti su tais resursais, kurie
mums liko ir kurių dar nesame išnaudoję.
Kaip
atsitiko, kad vis dar turime neišnaudotų resursų, čia kitas klausimas. Vieniems
– tai problema ir galvos skausmas, kitiems – tai puiki erdvė ir atsiveriančios
galimybės.
Žmonės
su negalia. Sakysite, tai jokia naujiena? Jie integruojami ir netgi turi
darbus? Tačiau, ar tikrai? Ar nėra patogiau neįgaliam žmogui turėti užsiėmimą,
tačiau ne darbą? Ypatingai žmogui, kuris turi protinę negalią. Ar jie yra
įtraukiami į darbo rinką? Jei ir įtraukiami, tai vienetais. Ar tai galėtų būti
darbo jėgos resursas Lietuvos mastu? Tikrai galėtų. Ar taip yra? Tikrai ne.
Visų
pirma, tai yra ne pats patogiausias darbuotojas. Kartais protinę negalią
turintys asmenys, negali išmokti paprastų procesų. Kartais juos išmoksta,
tačiau tam reikia ilgesnio laiko. Taigi, reikia įdėti daugiau darbo, pastangų,
turėti kantrybės. Ar tą turėtų daryti darbdavys? Tikrai ne. Ir net ne koks nors
specialų etatą darbovietėje turintis žmogus, kuris ištisai apmokytų, motyvuotų,
skatintų, prižiūrėtų neįgaliuosius. Tai turėtų būti specialistai, kurie
paruošia, apmoko, palydi ir, jei reikia, prižiūri darbuotoją darbo vietoje. Ne
tik darbdavys iš tokio darbuotojo gautų naudos. Proto negalią turintys asmenys
būtų integruojami, jie kurtų pridėtinę vertę, patys užsidirbtų pinigų pragyvenimui.
Toks modelis veikia Olandijoje, ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Tai veiktų
ir Lietuvoje. Bet tam reikia vizijos, didelio įdirbio, pastangų ir politinių
sprendimų.
Deja
dabartinė situacija yra tokia, kad protinę negalią turintys asmenys geriausiu
atveju rūpi tik jų šeimoms, artimiesiems ir darbuotojams, kurie su jais dirba.
Daugiau visuomenėje jie yra neegzistuojanti visuomenės dalis. Labai gaila,
tačiau taip yra. O požiūris „juk gauni neįgalumo pensiją, kam tau dirbti?“
visiškai užmuša bet kokią motyvaciją. Tačiau sveikas ar neįgalus, senas ar
jaunas – visi turi poreikį būti naudingais, savarankiškais, pripažintais.
Europos
Sąjungos Erasmus+ fondas finansuoja daug projektų, kad ši situacija Lietuvoje
keistųsi. Kuriamos brošiūros, lankstinukai, knygelės, filmukai šviečiant
visuomenę šiuo klausimu. Pilnateise ES nare Lietuva jau 14 metų. Ar
pasistūmėjome, kad priimti į savo tarpą ir kitokius žmones? Žmones, kurie turi
ne specialiuosius poreikius, tačiau turi ypatingus gebėjimus? Proveržio tikrai
nėra. Labai gaila, tačiau nėra.
Realių
veiksmų Lietuvos mastu nėra, nes nėra politinių sprendimų, nėra politinės
valios sutvarkyti šią sritį, įgalinti žmones, kurie gali dirbti, tačiau nėra
įtraukiami į darbo rinką. Šiuo metu šiai veiklai yra ypatingai palankios
sąlygos. Trūkstant darbuotojų tiek, kad įmonės vežasi iš miestelių nutolusių
per 50 kilometrų ir daugiau nuo darbo vietų, žmonės, kurie yra šalia yra
nematomi. Todėl įdarbinant juos, būtų pradėta spręsti, o vėliau – galbūt ir
išspęsta pagrindinė šių dienų Lietuvos problema – neįgaliųjų integracija ne tik
į visuomenę, bet ir į darbo rinką.
Jaunuolių
dienos centras – tai sutrikusio intelekto žmonių dienos užimtumo įstaiga. Dalis
įstaigos klientų galėtų būti darbo rinkos dalis. Tačiau nėra. Negalime teigti, kad
dėl to kaltas tik visuomenės požiūris ir politiniai sprendimai. Šioje srityje
įstaiga gali padaryti labai gerą pradžią. Kartais proto negalią turintys
asmenys neturi elementarių socialinių įgūdžių, kurie padeda adaptuotis
visuomenėje, arba negeba dirbti komandoje. Todėl Jaunuolių dienos centras kartu
su 10 partnerių iš ES šalių vykdo projektą „STELLA“, kurio metu ne tik mokomės
visuomenėje priimtų elgesio normų, tačiau ir kryptingai dirbame, kad įsisavinti
pagrindinius darbinius įgūdžius.
Tai
ne teorinė medžiaga, o praktiniai pavyzdžiai ir metodikos, kurios gali būti
pritaikomos įsidarbinus. Jaunuolių dienos centro klientai turi galimybę save
realizuoti – jie eina savanoriauti į kitas įstaigas, mokosi darbinių įgūdžių
realiose darbo vietose. Ar šios pastangos duos vaisių, dar negalime garantuoti,
tačiau žingsnius to link žengiame ir labai tikime savo sėkme. Ne dėl įstaigos,
o dėl to, kad pakeisti situaciją visų neįgaliųjų atžvilgiu. Juos įgalinti,
motyvuoti, palaikyti. Suteikti specifinius įgūdžius, kurie reikalingi dirbant
ir auginti pasitikėjimą savimi, išmokti reaguoti į nesėkmes.
Projektas
„STELLA“ tęsis iki 2019 metų spalio mėnesio ir galutinis jo renginys vyks
Lietuvoje, Panevėžyje. Tada galėsime apibendrinti pasiektus rezultatus ir
įvardinti galimybes, kurios atsiveria kryptingai dirbant.
JDC darbuotoja
Eglė G.
Eglė G.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą