Kaip aš buvau savanoris...

Aš – Daugvydas, man 28 metai. Gimus man diagnozavo Dauno sindromą. Tačiau tėvai mane visada skatino tobulėti ir nebijoti naujų dalykų. Į dienos centrą, kurį kasdien lankau, kasmet atvažiuoja savanoriai. Dažniausiai mes tampame labai gerais draugais. Jie papasakodavo apie savo šalį, keliones, o aš tik klausydavau. Todėl kai atsirado galimybė išvykti savanoriauti, labai džiaugiausi. Dabar ir aš turėsiu jiems ką papasakoti.

Daugelis nesupranta, kaip aš galiu būti savanoris. Nesupranta ir kitų mano poreikių. Dėl to man liūdna. Bet aš noriu pamatyti pasaulį, aplankyti senas pilis, kurioms jau daug metų, jaustis naudingas ir atlikti darbus, kurie naudingi kitiems.

Mano savanorystė truko dvi savaites. Laikas prabėgo labai greitai. Organizacijoje dirbau labai konkrečius darbus, todėl man puikiai sekėsi. Su manimi vyko asistentas, tačiau dirbant jo pagalbos man net nereikėjo.

Labai smagu buvo bendrauti su vietos bendruomene. Kartu mes vakarieniaudavome, gerdavome kavinėje kavą, leisdavome laisvalaikį. Pradžioje jaučiau, kad esu kitoks, nes aplinkiniai mane ignoruodavo arba per daug ir nuolat man šypsodavos. Po kelių dienų, pamatę, kaip aš dirbu, požiūris pradėjo keistis. Asistento pagalba pradėjome bendrauti. Pagaliau! Pasijutau kaip vietinis ir kvėpuoti tapo lengviau. Kaimo gyventojai net pradėjo prašyti mano pagalbos! Laisvu laiku vienai močiutei palaisčiau daržą, kitai padėjau sutvarkyti malkas kieme.

Aš pirmą kartą skridau lėktuvu. Iš viršaus žemė atrodo visai kitokia. Aš pirmą kartą buvau be tėvų taip ilgai. Ir, labai keista, bet man jų netrūko. Aš pirmą kartą pasijutau savarankiškas ir tai prisiminsiu visą likusį gyvenimą.

Dabar gyvenu šiais prisiminimais, nors ir grįžau į savo įprastą ritmą. Norėčiau savanoriauti ir toliau, tačiau kiti sako, kad ilgesniam laikui man vienam būtų per daug sunku. Bet norėčiau, kad ne tik kitoje šalyje jausčiausi kaip bendruomenės narys. Norėčiau tokiu jaustis ir namie. Bet, nors ir keista, čia turiu mažiau galimybių.

Savanoriai ir MES

Kiekvienais metais mūsų svajonės pildosi! Kiekvienais metais mes vis sutinkame naujų draugų, įgyjame naujų įgūdžių, padarome daug prasmingų darbų. Iš šiemet ne išimtis! Mes vėl turime keturis, labai šaunius, savanorius. Apie juos jums ir norėčiau papasakoti.

MARIJA – labai maloni, draugiška, komunikabili, simpatiška mergina. Visiems besąlygiškai padedanti, su ja malonu bendrauti ir praleisti laisvalaikį.

Ji mums, jaunuoliams, padarė naują žaidimą apie maistą, kurį mes labai pamėgome ir  nuo šiol  laisvalaikiu arba penktadieniais žaidžiame.

LESLIE – graži, nuoširdi, visus mylinti, ji taip pat labai mėgsta bendrauti su jaunuoliais ir darbuotojais.

Ji padeda jaunuoliams praleisti laisvalaikį, ji mums parodė ir paaiškino naujo žaidimo MIKADO taisykles. Dabar jį žaidžiame dažniau nei UNO! Per pusryčius ir pietus padeda Tadukui pavalgyti.

OLIVIJA – meili, bendraujanti, maloni, mėgstanti humorą ir teatrą mergina.

Ji mums daugiau padeda, kai būna teatro hobi, dailės ar dekupažo užsiėmimai. Duoda įvairiausių idėjų, parodo ir labai gerai paaiškina kaip ką daryti, parodo kokią nors naujovišką piešimo techniką.Olivija labai mėgsta sporto užsiėmimus, kartais pamoko įvairių sporto žaidimų bei estafečių. Olivija visada judri, sportiška ir aktyvi savanorė.

CHAVIERAS – labai mėgstantis įvairią techniką, šiek tiek tylenis, bet mes suprantame ką jis nori pasakyti. Išvaizdus, simpatiškas, gražių akių jaunuolis.

Jis kartais pamaitina Ovidijų arba Marių. Chavieras  sugalvojo radijo programą „Labas jaunuoliai“, kuri vyksta kiekvieną pirmadienį. Šiai programai jis paruošia visą įrašymo techniką: kompiuterį, fotoaparatą, mikrofoną, pultą, kuris panašus į didžėjaus. Taip pat sugalvoja šiems pokalbiams temų arba pasinaudoja jaunuolių pasiūlytomis.

Visiems savanoriams linkiu gerų įspūdžiu Lietuvoje, gerų idėjų įvairiems darbams ir projektams, kuo didžiausios kantrybės dirbant su mumis. Sėkmės visur ir visada !

JDC lankytoja DAIVA