Solidarumo kava: kai įgaliname stiprybes

Solidarumas, įtrauktis ir aktyvus pilietiškumas – tai vertybės, kurios ne tik įkvepia, bet ir keičia visuomenę. Panevėžio socialinių pokyčių centre įgyvendintas penktasis Solidarumo kavos projektas buvo ypatingas – kitoks nei ankstesni, išskirtinis savo komandos sudėtimi, veiklomis ir paliktais pėdsakais.

Šį projektą įgyvendino šeši komandos nariai – jauni, energingi, kupini idėjų žmonės. Tai buvo tiek asmenys su negalia, siekiantys keisti visuomenės požiūrį, tiek aktyvios Panevėžio kolegijos socialinio darbo studentės, norinčios skleisti solidarumo žinią. Šis unikalus tandemas sukūrė ne tik stiprią komandą, bet ir atvėrė erdvę tikram bendradarbiavimui, kur kiekvienas narys galėjo atskleisti savo stiprybes.

Projekto metu komanda dalijosi ne tik darbo įgūdžiais – jie kartu mokėsi kantrybės, bendravimo, pasitikėjimo vieni kitais. Skleidėme žinią apie įvairovę, įtrauktį ir lygių galimybių svarbą. Kavos puodelis čia tapo simboliu – ne tik tvarumo (naudoti valgomi puodeliai ir šiaudeliai), bet ir ryšio tarp žmonių. Kava buvo būdas kalbėti apie svarbius dalykus: apie draugystę, pagarbą ir solidarumą.

Projektas paliko daugybę įkvepiančių istorijų – bendrystės, pokyčių, asmeninio augimo. Mes džiaugiamės šio projekto sėkme ir nekantraujame pradėti naujus darbus. Nes tikėdami žmonėmis ir veikdami kartu, galime kurti stipresnę, teisingesnę visuomenę.

Solidarumo projektai kuria vertę ne tik jų dalyviams, bet ir visai visuomenei.

Sekite naujienas Facebook: https://www.facebook.com/Solidarikava

Panevėžio socialinių pokyčių centro darbuotoja AUŠRINĖ T. 

Savanorystė be sienų: kai draugystė tampa tiltu tarp pasaulių

 „Draugai yra tie, kurie mane išklauso, net jei nekalbu tais pačiais žodžiais“, – taip apie savo patirtį su savanoriais kalba Paulius, vienas iš Panevėžio socialinių pokyčių centro lankytojų. Jau daugelį metų centras, kuris atveria duris žmonėms su negalia, tampa ir tarptautinės savanorystės tiltu – jungiančiu skirtingas šalis, kultūras, ir širdis.

Šiuo metu centro kasdienybę praturtina dvi ypatingos savanorės – Yasmin iš Vokietijos ir Ana iš Ispanijos. Jos atvyko į Lietuvą pagal Europos solidarumo korpuso programą – norėdamos prisidėti prie socialinės gerovės kūrimo ir pačios įgauti prasmingos gyvenimo patirties.

Yasmin, kilusi iš Heidelbergo, sako, kad renkantis savanorystės projektą jai svarbiausia buvo ne vietovė, o galimybė dirbti su žmonėmis, turinčiais negalią. „Panevėžys tapo atradimu – mažesnis miestas, bet labai nuoširdus. Nors iš pradžių atrodė viskas nepažįstama, jau po kelių savaičių pradėjau jaustis kaip namie“, – dalijasi ji.

Ana iš Ispanijos pasakoja, kad Panevėžį pasirinko dėl galimybės padėti – būtent darbas su suaugusiais su negalia ją labiausiai motyvavo. „Man rūpėjo ne turistinė kryptis, o tai, kur galėsiu būti naudinga. Čia pamačiau, kaip kiekvienas žmogus – unikalus, stiprus, nusipelnęs matomumo.“

Abi savanorės prisipažįsta – iš pradžių ne viskas buvo lengva. Kalbos barjeras, šaltis, kitokia virtuvė. Tačiau šiltas centro bendruomenės priėmimas, nuoširdus kolegų palaikymas ir patys centro lankytojai greitai pakeitė visus sunkumus į naujas draugystes.

„Mokiau akrobatikos! Niekada negalvojau, kad mano senas hobis taps tokiu smagiu užsiėmimu čia, – pasakoja Yasmin. – Ir svarbiausia – visi dalyviai šypsojosi, dalyvavo, drąsinosi. Tai buvo mano laimės akimirka.“

Ana atsimena, kaip žaidimų diena pakeitė atmosferą: „Buvo tiek juoko, tiek džiaugsmo. Jie pradėjo daugiau kalbėti, atsivėrė. Atrodo, kad tikrai tapome viena komanda.“

Patys centro lankytojai savanores vadina ne „užsienietėmis“, o draugėmis.

„Ana moka pasijuokti, moka išklausyti. Ji – mano dienos šviesa.“ (Kotryna)

„Yasmin labai moka su mumis bendrauti. Nors kalbame ne ta pačia kalba, bet jaučiu, kad rūpiu.“ (Vidas)

„Man patinka, kai kartu gaminame valgį. Ana išmokė mus ispaniškų žodžių. Aš ją išmokiau sakyti 'ačiū'!“ (Inga)

Draugystė čia – ne formalumas, o kasdienybės dalis. Savanorės kartu eina į renginius, švenčia šventes, dalinasi patiekalais, šypsenomis ir nuoširdžiais pokalbiais.

Abi merginos tvirtina – ši patirtis paskatino dar labiau domėtis įtrauktimi ir socialiniu teisingumu. Yasmin sako, kad dabar mato, kaip trūksta galimybių žmonėms su negalia gyventi savarankiškai. „Daugelis iš jų tikrai galėtų daugiau – jei tik visuomenė leistų“, – sako ji. O Ana priduria: „Tikiu, kad svarbu ne kalbėti už žmones su negalia, o kalbėtis su jais. Jie turi savo balsą – ir jis svarbus.“

Nors savanorystė baigsis, liks ryšiai, prisiminimai, o gal – ir naujos kryptys gyvenime. Yasmin svarsto apie socialinį darbą, Ana – apie grįžimą į Lietuvą. O centro bendruomenė jau dabar žino – šios dvi merginos paliko ne tik pagalbos pėdsaką, bet ir širdies šilumą.

Panevėžio socialinių pokyčių centro darbuotoja  EGLĖ G.