Neįgaliųjų integracija – galimybė Lietuvai

Šiuo metu Lietuva susiduria su nemažais iššūkiais ekonomikos srityje. Besitęsiant gyventojų emigracijai, dėl kurios kasmet prarandame po tiek gyventojų, kiek gyvena nedideliuose Lietuvos miestuose, pradeda trūkti žmonių, kurie galėtų dirbti. Tik įsigilinus į šią situaciją pažodžiui, galima suprasti jos tragiškumą. Ką reiškia žodžiai „kasmet prarandame po miestą“? Iš tikrųjų – po miestą!

Tai jokia naujiena. Tai neatsitiko per naktį. Apie šią situaciją kalbama daug. Ypatingai prieš kiekvienus Seimo, Savivaldybių rinkimus. Pasibaisime kartu, jei įsigiliname iki to, kad realiai įsivaizduoti. Lygiai taip pat, jei orientuojamės  realybėje, suvokiame, kad neuždarysime sienų ir nesustabdysime lėktuvų. Turime kažkaip gyventi čia ir dabar ir iškylančias problemas ir iššūkius spręsti su tais resursais, kurie mums liko ir kurių dar nesame išnaudoję.

Kaip atsitiko, kad vis dar turime neišnaudotų resursų, čia kitas klausimas. Vieniems – tai problema ir galvos skausmas, kitiems – tai puiki erdvė ir atsiveriančios galimybės.

Žmonės su negalia. Sakysite, tai jokia naujiena? Jie integruojami ir netgi turi darbus? Tačiau, ar tikrai? Ar nėra patogiau neįgaliam žmogui turėti užsiėmimą, tačiau ne darbą? Ypatingai žmogui, kuris turi protinę negalią. Ar jie yra įtraukiami į darbo rinką? Jei ir įtraukiami, tai vienetais. Ar tai galėtų būti darbo jėgos resursas Lietuvos mastu? Tikrai galėtų. Ar taip yra? Tikrai ne.

Visų pirma, tai yra ne pats patogiausias darbuotojas. Kartais protinę negalią turintys asmenys, negali išmokti paprastų procesų. Kartais juos išmoksta, tačiau tam reikia ilgesnio laiko. Taigi, reikia įdėti daugiau darbo, pastangų, turėti kantrybės. Ar tą turėtų daryti darbdavys? Tikrai ne. Ir net ne koks nors specialų etatą darbovietėje turintis žmogus, kuris ištisai apmokytų, motyvuotų, skatintų, prižiūrėtų neįgaliuosius. Tai turėtų būti specialistai, kurie paruošia, apmoko, palydi ir, jei reikia, prižiūri darbuotoją darbo vietoje. Ne tik darbdavys iš tokio darbuotojo gautų naudos. Proto negalią turintys asmenys būtų integruojami, jie kurtų pridėtinę vertę, patys užsidirbtų pinigų pragyvenimui. Toks modelis veikia Olandijoje, ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Tai veiktų ir Lietuvoje. Bet tam reikia vizijos, didelio įdirbio, pastangų ir politinių sprendimų.

Deja dabartinė situacija yra tokia, kad protinę negalią turintys asmenys geriausiu atveju rūpi tik jų šeimoms, artimiesiems ir darbuotojams, kurie su jais dirba. Daugiau visuomenėje jie yra neegzistuojanti visuomenės dalis. Labai gaila, tačiau taip yra. O požiūris „juk gauni neįgalumo pensiją, kam tau dirbti?“ visiškai užmuša bet kokią motyvaciją. Tačiau sveikas ar neįgalus, senas ar jaunas – visi turi poreikį būti naudingais, savarankiškais, pripažintais.

Europos Sąjungos Erasmus+ fondas finansuoja daug projektų, kad ši situacija Lietuvoje keistųsi. Kuriamos brošiūros, lankstinukai, knygelės, filmukai šviečiant visuomenę šiuo klausimu. Pilnateise ES nare Lietuva jau 14 metų. Ar pasistūmėjome, kad priimti į savo tarpą ir kitokius žmones? Žmones, kurie turi ne specialiuosius poreikius, tačiau turi ypatingus gebėjimus? Proveržio tikrai nėra. Labai gaila, tačiau nėra.

Realių veiksmų Lietuvos mastu nėra, nes nėra politinių sprendimų, nėra politinės valios sutvarkyti šią sritį, įgalinti žmones, kurie gali dirbti, tačiau nėra įtraukiami į darbo rinką. Šiuo metu šiai veiklai yra ypatingai palankios sąlygos. Trūkstant darbuotojų tiek, kad įmonės vežasi iš miestelių nutolusių per 50 kilometrų ir daugiau nuo darbo vietų, žmonės, kurie yra šalia yra nematomi. Todėl įdarbinant juos, būtų pradėta spręsti, o vėliau – galbūt ir išspęsta pagrindinė šių dienų Lietuvos problema – neįgaliųjų integracija ne tik į visuomenę, bet ir į darbo rinką.

Jaunuolių dienos centras – tai sutrikusio intelekto žmonių dienos užimtumo įstaiga. Dalis įstaigos klientų galėtų būti darbo rinkos dalis. Tačiau nėra. Negalime teigti, kad dėl to kaltas tik visuomenės požiūris ir politiniai sprendimai. Šioje srityje įstaiga gali padaryti labai gerą pradžią. Kartais proto negalią turintys asmenys neturi elementarių socialinių įgūdžių, kurie padeda adaptuotis visuomenėje, arba negeba dirbti komandoje. Todėl Jaunuolių dienos centras kartu su 10 partnerių iš ES šalių vykdo projektą „STELLA“, kurio metu ne tik mokomės visuomenėje priimtų elgesio normų, tačiau ir kryptingai dirbame, kad įsisavinti pagrindinius darbinius įgūdžius.

Tai ne teorinė medžiaga, o praktiniai pavyzdžiai ir metodikos, kurios gali būti pritaikomos įsidarbinus. Jaunuolių dienos centro klientai turi galimybę save realizuoti – jie eina savanoriauti į kitas įstaigas, mokosi darbinių įgūdžių realiose darbo vietose. Ar šios pastangos duos vaisių, dar negalime garantuoti, tačiau žingsnius to link žengiame ir labai tikime savo sėkme. Ne dėl įstaigos, o dėl to, kad pakeisti situaciją visų neįgaliųjų atžvilgiu. Juos įgalinti, motyvuoti, palaikyti. Suteikti specifinius įgūdžius, kurie reikalingi dirbant ir auginti pasitikėjimą savimi, išmokti reaguoti į nesėkmes.

Projektas „STELLA“ tęsis iki 2019 metų spalio mėnesio ir galutinis jo renginys vyks Lietuvoje, Panevėžyje. Tada galėsime apibendrinti pasiektus rezultatus ir įvardinti galimybes, kurios atsiveria kryptingai dirbant.

JDC darbuotoja
Eglė G.