Atrodo pasaulyje tiek daug yra visko, o dažniausiai
žmogui reikia tiek nedaug. Bet kartais tas nedaug kažkam yra labai daug ir
neįmanoma.
Pristatysiu jums Giedrę. Dienos centre didžiąją
dienos laiko dalį praleidžiame mes kartu. Tai mergina, kuri dėl savo negalios
turi mažai galimybių aktyviai įsitraukti į veiklas, keliauti su centro draugais
kartu.
Birželio mėnesį vykdant vasaros projektą, vykome su traukiniu į saulės miestą Šiaulius. Visą
kelią mergina žiūrėjo pro langą, viską stebėjo, ir vos tik stabtelėjus
traukiniui stotelėje, ji vis garsiai prašydavo „važiuojam toliau, važiuojam“. Tai
buvo visai kitokia diena, ir pati Giedrė visai kitokia buvo. Ji keitėsi mano
akyse, todėl smagu ir įdomu buvo stebėti jos emocijas, besikeičiantį elgesį ir vis laukiau kas bus toliau.
Nuvykom į Akropolį.
Norėjosi kažką padaryti tokio, ko ji nėra
dariusi ir stebėti jos būseną. Pasiūliau jai pasidaryti marškinėlius su
nuotrauką, kurioje būtų ji. Aiškinau
kelis kartus kaip jie atrodys ir ką mes turime dabar padaryti. Ji šypsojosi ir sunku buvo suprasti, ar ji tai
suprato, nes vieną akimirką ji juokiasi, o kitą surimtėja, ir jau įsikibusi į
ranką tempia greičiau daryti marškinėlius. Nufotografavau ją telefonu. Buvo
visa tokia švytinti, laiminga ir vis ragino mane greičiau fotografuoti.
Parodžiau nuotraukas telefone ir rinkomės kuri bus perkelta ant marškinėlių.
Visos jai nuotraukos geros, visų reikia, tad turėjau pati spręsti. Nuėjom,
tiksliau nubėgom į saloną. Ten iš gausybės spalvų rinkomės marškinėlių spalvą-
žinoma, kad juodą. Kol mūsų marškinėliai bus paruošti, o tą pusvalandį
išlaukti, jai atrodo kaip visą amžinybę, nuėjome pasilepinti ledais. 
Marškinėliai
paruošti ir nekantravo ją kuo greičiau
apsivilkti. Rodos visas pasaulis nušvito visai kitokiomis spalvomis, rodos visi
tai pastebi, pastebi ir mus. Giedrė laiminga, o prie jos su plačia šypsena
prisiderinau ir aš. Tiek nedaug reikia-tik marškinėlių su savo atvaizdu ir diena
bus kupina gerų emocijų. Grįžinėjame traukiniu namo. Laikas tiesiog tirpo, ir
norėjosi , kad jis nors trumpam stabteltų ties šypsena, garsiu juoku, bet.
Pasitiko tėtis. Mačiau kaip jis jaudinosi, šypsojosi ir vis dėkojo.
Žinote, ta diena buvo kitokia,- ji buvo pilna ne tik juoko, šypsenų, bet buvo
visko joje. Ir kai pamatai besišypsančias laimingas akis, tai visą dienos
sunkumą ir vargą tiesiog pradangina.
JDC darbuotoja DOVILĖ M.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą