2020 m. birželio 11 d., ketvirtadienis

SAVANORĖ CARLA: Mano savanorystės istorija





Aš esu Carla, man 22 metai, esu iš Gran Kanarijos, Ispanijos. Baigiau pedagogikos studijas ir nežinojau ką toliau veikti gyvenime. Aš turėjau kelis pasirinkimus: mokytis toliau, siekti magistro laipsnio ar ieškotis darbo, bet galiausiai nusprendžiau savanoriauti ir radau savyje energijos bei noro kažkur nukeliauti ir įgauti nepamirštamos patirties.

Aš radau man reikiamą organizaciją, kur jaunimo informacijos centras kas savaitę rengia pokalbius apie Europos solidarumo korpusą. Man patiko tai, ką išgirdau apie savanorius, tad pradėjau domėtis įvairiais projektais, užmezgiau kontaktus su skirtingomis organizacijomis iš skirtingų šalių, turėjau kelis „Skype“ susitikimus, ir galiausiai aš pasirinkau „BE IN(VOLVED)“ projektą Lietuvoje, nes man patiko šis projektas ir mano būsimas vaidmuo jame.

Į Panevėžį aš atvykau rugsėjo 1-ą,  šiek tiek jaudinausi, bet kartu ir labai nekantravau. Bute jau gyveno du savanoriai ir nuo pat pradžių su jais labai susidraugavome. Pirmąsias savaites bandžiau adaptuotis centre, pratinausi prie jaunuolių, veiklų bei šalies, bet tai greitai tapo rutina. Dėka malonaus darbuotojų elgesio su manimi, jaučiamos jaunuolių meilės, netrukus pasijutau kaip namuose. Organizacija dirba su sutrikusio intelekto asmenimis, kurie vyresni nei 18 metų. Jie organizuoja veiklas grupėmis skirtingose veiklose. Aš dirbau teatro veikloje. Kiekvieną mėnesį turėdavau paruošti naują metodą veiklai ir jį pristatyti. Kartais aš kartu su jaunuoliais vaidindavau ant scenos jų spektakliuose. Juos rodydavome ne tik kituose centruose, bet ir darželiuose, mokyklose, pagyvenusių žmonių globos namuose.
Mes turėjome daug laisvės daryti tai, ką  norime, todėl kilo mintis suorganizuoti veiklą visam centrui, pavyzdžiui Kalėdiniu laikotarpiu padarėme advento kalendorių, o vėliau surengėme karnavalo vakarėlį. Dirbdama turėjau ir rimtų atsakomybių. Vienam jaunuoliui turėjau padėti valgant pusryčius ir pietus.  Pradžioje šiek tiek nervinausi, tačiau su darbuotojų pagalba viskas tapo labai lengva ir įveikiama. Savanorystės procesas man teikė džiaugsmą. Visada jaučiau, kad gerai dirbu bei esu puikioje organizacijoje.
Pradžioje aš labai bijojau dėl kalbos barjero, kaip užmegsiu ryšį su jaunuoliais, jei mes nekalbame ta pačia kalba. Bet kai  pradėjau su jais bendrauti supratau, kad tai nėra labai didelė problema, mes galime komunikuoti kūno kalba arba kažkas gali padėti ir išversti ką vienas kitam norime pasakyti. Kita mano baimė buvo oras, aš buvau nepratusi prie  šalčio ir to, kad 16 val. žiemą lauke jau tamsu. Bet jeigu į tai žiūri kaip į patirtį viskas yra linksma ir smagu. Vėliau, kai mano tutorius mane informavo, kad turėsiu kiekvieną mėnesį organizuoti veiklą, bijojau, kad gal būt aš neturėsiu pakankamai vaizduotės sugalvoti naujų dalykų, o gal mano idėjos tiesiog nepatiks. Bet viskas klostėsi gerai, jaunuoliai buvo labai dėkingi už viską, ką jiems suteikiau.
Man centre labiausiai patiko tai, kad jaunuoliai turi daug skirtingų veiklų ir švenčia daug įvairių švenčių. Man patiko, kaip socialiniai darbuotojai ruošia jaunuolius bendravimui su savanoriais. Ypač pirma savaitė buvo nuostabi, jie mums pristatė Lietuviškas tradicijas, maistą, šokius bei kitas įdomybes. Viena iš mano įsimintiniausių dienų buvo -  Jaunuolių dienos centro gimtadienis, vakarienės mūsų mentorių namuose, helovyno naktis, karnavalo vakarėlis ir įvairios kelionės su jaunimu. Apskritai man patiko visas laikas praleistus Lietuvoje, ten turėjau labai daug gražių akimirkų ir geros patirties.
Ačiū JDC! 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą