SAVANORĖ ANA: Mano savanorystės istorija

Aš esu Ana, man 22 metai ir aš iš Ispanijos. Nežinojau ką veikti gyvenime po universiteto baigimo, todėl 2019 metų vasarą pradėjau ieškoti informacijos apie įvairias galimybes. Pasirinkimai buvo tokie: studijuoti magistro studijas, pradėti dirbti arba savanoriauti.

Internete ieškojau projektų, susijusių su mano išsilavinimu (ergoterapija) ir radau vieną, Lietuvoje - dirbti dienos centre su žmonėmis, kurie turi intelekto sutrikimo  negalią. Turėjau parašyti CV ir motyvacinį laišką. Po to sulaukiau elektroninio laiško, kuriame buvo informacija, kad turėsiu „Skype“ interviu su organizacija iš Lietuvos. Aš jaudinausi, nes ilgą laiką nekalbėjau anglų kalba. Interviu buvo sklandus, aš taip pat turėjau keletą klausimų ir gavau į juos atsakymus. Buvo rugpjūtis, o projektas turėjo prasidėti rugsėjį, taigi viskas klostėsi labai greitai. Aš buvau laiminga, turėjau planą net dešimčiai mėnesių.

Kai atvykau į Panevėžį (miestą, kuriame aš gyvensiu visus tuos mėnesius),  manęs laukė moteris. Ji buvo mūsų mentorė: ji  tas žmogus, kuris rūpinosi manimi ir kitais 3 savanoriais visą savanoriavimo laiką. Ji aprodė mano būsimą gyvenamąją vietą. Buvo malonu bendrauti. Kadangi aš buvau pirma atvykusi, kitą dieną ji pakvietė mane į renginį, kad man nebūtų liūdna. Šią dieną aš patyriau savo   pirmąsias baimes: kaip aš bendrausiu su žmonėmis, jei didžioji jų dalis nekalba angliškai.

 Per kitas dienas aš susipažinau su savo kambariokais, mes nuvykome į miesto centrą susipažinti su Panevėžiu. Sužinojome, kad gyvensime netoli didelio parko, su labai gražia upe. Nuo pirmos minutės mums visiems labai gerai sekėsi. Buvome sužavėti aplinka  ir labai norėjome pradėti darbą centre.

Kai atvykome į centrą, pirmiausia mus supažindino su mūsų tutoriais. Aš sužinojau, kad dirbsiu menų studijos grupėje. Mūsų mentoriai mums paruošė pristatymą apie Lietuvą ir Panevėžį. Taip pat išbandėme tradicinius lietuviškus patiekalus bei gėrimus: mes netgi šokome tradicinius lietuviškus šokius su jaunuoliais. Smagu buvo susipažinti su nauja šalimi ir jos kultūra.

Dirbti menų studijos grupėje buvo lengva, ten atsipalaiduodavau ir man tikrai patiko. Pagrindinė mano atsakomybė buvo maitinti vieną iš jaunuolių. Aš norėjau, kad tarp mūsų užsimegztų stiprus ryšys ir kad jis gerai jaustųsi su manimi. Taip pat jam padėdavau su liftu nukeliauti iki valgyklos ar į kitas veiklas. Mano grupės darbuotoja mane supažindino su viskuo, ką man apie jį reikėjo žinoti. Problema buvo ta, kad ji nekalbėjo angliškai, tik kelis žodžius. Kartais jaučiau stresą, nes negalėdavome viena kitos suprasti. Bet bėgant laikui pripratome ir rūpinomės viena kita tarsi seserys. 

Pirmieji mėnesiai apskritai buvo geri, aš džiaugiausi kiekvienu nauju dalyku. Santykiai su kambariokais, buvo fantastiški. Mes susipažinome su kitais tame pačiame mieste gyvenančiais savanoriais ir planuodavome bei vykdavome į  keliones, pavyzdžiui į Taliną ir Varšuvą.

Per tą laiką bendravimas su darbuotojais ir jaunuoliais tikrai pagerėjo ir aš jaučiausi vis patogiau ir labiau įsitraukusi į centro veiklą. Jaunuoliai buvo malonūs bei draugiški ir visada norėjo bendrauti su manimi.

Mes dalyvavome organizuojamuose renginiuose, tokiuose kaip gimtadieniai, Helovyno ir Kalėdų vakarėliai. Mums buvo suteikta daug laisvės kurti veiklas ir būti aktyviems centre. Gruodis buvo toks gražus mėnuo. Kai kuriomis dienomis buvo sniego. Mes sukūrėme Advento kalendorių, pagal kurį kiekvieną dieną su jaunuoliais vykdėme nedideles užduotis. Tai privertė mane pasitelkti vaizduotę ir kūrybiškumą, tai padėjo sustiprinti  santykius su jaunuoliais bei pasijusti naudingai.

Aš turėjau Kalėdų atostogas nuo gruodžio 24 dienos iki sausio 8 dienos, vykau į Čilę pamatyti savo tėvų ir sesers. Vėl pamatyti saulę ir valgyti ispanišką maistą buvo vienas iš to meto man labiausiai patikusių įvykių. Atostogos prabėgo labai greitai ir aš vėl grįžau į Lietuvą.

Kelios savaitės po Kalėdų buvo sunkios, nes buvau išsiilgusi šeimos ir draugų. Oras visada buvo blogas, dienos buvo trumpos dėl tamsos, ir jos visos atrodė vienodai.  Darbo vietoje veikla buvo šiek tiek pasikartojanti, o kelias dienas man buvo nuobodu ir nejaučiau motyvacijos. Kad nebūtų taip liūdna, ėjau į sporto salę, žiūrėjau filmus su kambario draugėmis ar rengėme vakarėlius su kitais savanoriais. Centre stengiausi daugiau būti su jaunuoliais ir jausti jų meilę.

Vasaris buvo įdomesnis mėnuo, nes planavome keletą kelionių; centre šventėme Užgavėnes (žiemos pabaigą), taip pat  mūsų iniciatyva organizavome Karnavalo dieną. Santykiai su jaunuoliais ir su darbuotojais buvo vis geresni, jaučiausi šios organizacijos dalimi ir tai padėjo mano gerėjančiai savijautai ir kasdieninei nuotaikai.

Taip pat vasarį savanoriai turėjo mokymus Trakuose, kur mes susipažinome su kitais savanoriais, dirbančiais Lietuvoje. Ten dalinomės patirtimi, puikiomis emocijomis, ir mes atlikome daug  įdomių veiklų, kurios padėjo užmiršti rutiną.

Kitomis dienomis pagrindinė tema buvo -  Korona virusas. Mūsų jaunuoliai ir darbuotojai buvo labai susirūpinę dėl to ir  centre ėmėsi prevencijos priemonių. Mums tereikėjo dažnai plauti rankas ir dezinfekuoti prieš įeinant į vidų ir prieš grįžtant namo. Tokia situacija truputį vargino. Netrukus vyriausybė ėmėsi naujų priemonių ir kovo 13-ąją prasidėjo karantino laikotarpis,  mes nežinojome kada grįšime į centrą.

Pirmosios savaitės namuose buvo neblogos, bet po kažkurio laiko jutau nuobodulį be veiklos. Mūsų mentorius paprašė  atlikti užduotį, o vėliau ir mano tutorius pasiūlė man užduočių, aš buvau laiminga nes vėl pasijutau naudinga. Balandis praėjo labai  greitai. O kai prasidėjo gegužė, situacija buvo geresnė,  mes sužinojome, kad greičiausiai  greitai grįšime į centrą. Ši žinia man suteikė daug laimės ir pagaliau gegužės 18 d. mes sugrįžome. Organizacijoje buvo tik keli darbuotojai ir du jaunuoliai, tačiau buvo labai svarbu sugrįžti ir pajusti, kad vėl grįžtame  į „normalų gyvenimą“.

Visas mano savanorystės laikas, praleistas Lietuvoje, Jaunuolių dienos centre, buvo įdomus ir naudingas. Aš džiaugiuosi įgyta  patirtimi, sutiktais naujais draugais ir turėta galimybe geriau pažinti save.