Savanorystės kelyje

 Kiekvienas norime būti naudingas, reikalingas, užsiimti mėgstama veikla, atrasti ir tobulinti savo gebėjimus, dalyvauti visuomenės gyvenime ir jaustis jos dalimi. Vienas iš būdų tai pasiekti – savanorystė. Tik ar tikrai savanorystė kiekvienam prieinama? Ar kiekvienas gali save įprasminti ir atrasti per savanorystę? Į šiuos ir kitus klausimus siekiame atsakyti dalyvaudami projekte IMProVE 2.0, kuris vykdomas Jaunuolių dienos centre.

Projekto tikslas - suteikti galimybę žmonėms, turintiems intelekto ar kompleksinę negalią, savanoriauti ir per savanorystę įsitraukti į visuomenę. Stiprios visuomenės požymis - kai kiekvienas pilietis yra gerbiamas, nediskriminuojamas ir pripažįstamos bei užtikrinamos jo teisės. Ypatingas dėmesys skiriamas labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms, jų įsitraukimo ir dalyvavimo visuomenės gyvenime užtikrinimui.

Kartu su projekto partneriais iš Čekijos, Vokietijos ir Italijos kuriamos pagalbos ir paramos priemonės, mokymai kaip įtraukti kuo daugiau žmonių su negalia į savanorystės procesą. Labai svarbu padėti atrasti tinkamas savanorystės vietas, kurioje asmuo su negalia jaustųsi naudingas ir reikalingas. Sukurti tokius savanorių apmokymo metodus, kurie būtų suprantami ir prieinami asmenims su intelekto negalia. Surasti būdus, kaip padaryti savanorystę prieinamą asmenims turintiems judėjimo negalią, nes vis dar susiduriama su aplinkos pritaikymo kliūtimis. Aplinkui yra žmonių, kuriems reikalinga pagalba ir parama, susiduriame su gamtos teršimo problemomis, reikalinga pagalba tvarkant aplinką, trūksta pagalbos gyvūnų globos organizacijose ir daugelyje kitų sričių, kur žmonės su negalia galėtų puikiai savanoriauti. Todėl svarbu apgalvoti ne tik savanorystės vietas, bet ir įvertinti asmens su negalia galimybes, talentus, žinias, siekiant suprasti, kur būtų reikalinga jo, kaip savanorio pagalba.

Savęs pažinimui paslaugų gavėjams buvo pasiūlyta išbandyti “nuotraukų metodą”: kiekvienas paslaugų gavėjas galėjo išsirinkti jam labiausiai patinkančią nuotrauką, kurioje pavaizduota kokia nors veikla (pvz. kavinė, mokykla, darželis, parduotuvė, ligoninė ir kt.) ir pasidalinti savo mintimis, kokią savanorišką veiklą norėtų ir galėtų atlikti. Tai padėjo geriau pažinti kai kuriuos paslaugų gavėjus, pamatyti juos “kitomis akimis”, sužinoti kokios jų svajonės ir norai, susiję su savanoryste. Taip pat buvo organizuojamos diskusijos, darbas grupelėse diskutuojant ir analizuojant kaip reikėtų pradėti pokalbį savanorystės vietoje, kaip reikėtų pristatyti save, kokia atsakomybė, kokie tyko pavojai ir kur ieškoti pagalbos. Kitas svarbus žingsnis, – rasti būdus kaip geriau bendradarbiauti su paslaugų gavėjų tėvais, skatinant pasitikėjimą savo vaiku, ugdant jo savarankiškumą ir galimybę būti naudingu visuomenėje per savanorišką veiklą.

Taigi savanorystė labai svarbi žmonių su negalia tobulėjimui, įgijimui naujų patirčių ir žinių, mokymuisi, bendravimui su kitais, naujų ryšių ir draugysčių užmezgimui. Taip pat savarankiškumo skatinimui ir ugdymui, nes tai įsitraukimas į visuomenę ir parodymas, kad negalia – yra ne kliūtis. Žinoma ir svarbiausia – tikėjimas, pasitikėjimas savimi, bei supratimas, kad savanorystė keičia gyvenimus. 

JDC darbuotoja INGA K.