SAVANORĖ ANA: Mano savanorystės istorija

Aš esu Ana, man 22 metai ir aš iš Ispanijos. Nežinojau ką veikti gyvenime po universiteto baigimo, todėl 2019 metų vasarą pradėjau ieškoti informacijos apie įvairias galimybes. Pasirinkimai buvo tokie: studijuoti magistro studijas, pradėti dirbti arba savanoriauti.

Internete ieškojau projektų, susijusių su mano išsilavinimu (ergoterapija) ir radau vieną, Lietuvoje - dirbti dienos centre su žmonėmis, kurie turi intelekto sutrikimo  negalią. Turėjau parašyti CV ir motyvacinį laišką. Po to sulaukiau elektroninio laiško, kuriame buvo informacija, kad turėsiu „Skype“ interviu su organizacija iš Lietuvos. Aš jaudinausi, nes ilgą laiką nekalbėjau anglų kalba. Interviu buvo sklandus, aš taip pat turėjau keletą klausimų ir gavau į juos atsakymus. Buvo rugpjūtis, o projektas turėjo prasidėti rugsėjį, taigi viskas klostėsi labai greitai. Aš buvau laiminga, turėjau planą net dešimčiai mėnesių.

Kai atvykau į Panevėžį (miestą, kuriame aš gyvensiu visus tuos mėnesius),  manęs laukė moteris. Ji buvo mūsų mentorė: ji  tas žmogus, kuris rūpinosi manimi ir kitais 3 savanoriais visą savanoriavimo laiką. Ji aprodė mano būsimą gyvenamąją vietą. Buvo malonu bendrauti. Kadangi aš buvau pirma atvykusi, kitą dieną ji pakvietė mane į renginį, kad man nebūtų liūdna. Šią dieną aš patyriau savo   pirmąsias baimes: kaip aš bendrausiu su žmonėmis, jei didžioji jų dalis nekalba angliškai.

 Per kitas dienas aš susipažinau su savo kambariokais, mes nuvykome į miesto centrą susipažinti su Panevėžiu. Sužinojome, kad gyvensime netoli didelio parko, su labai gražia upe. Nuo pirmos minutės mums visiems labai gerai sekėsi. Buvome sužavėti aplinka  ir labai norėjome pradėti darbą centre.

Kai atvykome į centrą, pirmiausia mus supažindino su mūsų tutoriais. Aš sužinojau, kad dirbsiu menų studijos grupėje. Mūsų mentoriai mums paruošė pristatymą apie Lietuvą ir Panevėžį. Taip pat išbandėme tradicinius lietuviškus patiekalus bei gėrimus: mes netgi šokome tradicinius lietuviškus šokius su jaunuoliais. Smagu buvo susipažinti su nauja šalimi ir jos kultūra.

Dirbti menų studijos grupėje buvo lengva, ten atsipalaiduodavau ir man tikrai patiko. Pagrindinė mano atsakomybė buvo maitinti vieną iš jaunuolių. Aš norėjau, kad tarp mūsų užsimegztų stiprus ryšys ir kad jis gerai jaustųsi su manimi. Taip pat jam padėdavau su liftu nukeliauti iki valgyklos ar į kitas veiklas. Mano grupės darbuotoja mane supažindino su viskuo, ką man apie jį reikėjo žinoti. Problema buvo ta, kad ji nekalbėjo angliškai, tik kelis žodžius. Kartais jaučiau stresą, nes negalėdavome viena kitos suprasti. Bet bėgant laikui pripratome ir rūpinomės viena kita tarsi seserys. 

Pirmieji mėnesiai apskritai buvo geri, aš džiaugiausi kiekvienu nauju dalyku. Santykiai su kambariokais, buvo fantastiški. Mes susipažinome su kitais tame pačiame mieste gyvenančiais savanoriais ir planuodavome bei vykdavome į  keliones, pavyzdžiui į Taliną ir Varšuvą.

Per tą laiką bendravimas su darbuotojais ir jaunuoliais tikrai pagerėjo ir aš jaučiausi vis patogiau ir labiau įsitraukusi į centro veiklą. Jaunuoliai buvo malonūs bei draugiški ir visada norėjo bendrauti su manimi.

Mes dalyvavome organizuojamuose renginiuose, tokiuose kaip gimtadieniai, Helovyno ir Kalėdų vakarėliai. Mums buvo suteikta daug laisvės kurti veiklas ir būti aktyviems centre. Gruodis buvo toks gražus mėnuo. Kai kuriomis dienomis buvo sniego. Mes sukūrėme Advento kalendorių, pagal kurį kiekvieną dieną su jaunuoliais vykdėme nedideles užduotis. Tai privertė mane pasitelkti vaizduotę ir kūrybiškumą, tai padėjo sustiprinti  santykius su jaunuoliais bei pasijusti naudingai.

Aš turėjau Kalėdų atostogas nuo gruodžio 24 dienos iki sausio 8 dienos, vykau į Čilę pamatyti savo tėvų ir sesers. Vėl pamatyti saulę ir valgyti ispanišką maistą buvo vienas iš to meto man labiausiai patikusių įvykių. Atostogos prabėgo labai greitai ir aš vėl grįžau į Lietuvą.

Kelios savaitės po Kalėdų buvo sunkios, nes buvau išsiilgusi šeimos ir draugų. Oras visada buvo blogas, dienos buvo trumpos dėl tamsos, ir jos visos atrodė vienodai.  Darbo vietoje veikla buvo šiek tiek pasikartojanti, o kelias dienas man buvo nuobodu ir nejaučiau motyvacijos. Kad nebūtų taip liūdna, ėjau į sporto salę, žiūrėjau filmus su kambario draugėmis ar rengėme vakarėlius su kitais savanoriais. Centre stengiausi daugiau būti su jaunuoliais ir jausti jų meilę.

Vasaris buvo įdomesnis mėnuo, nes planavome keletą kelionių; centre šventėme Užgavėnes (žiemos pabaigą), taip pat  mūsų iniciatyva organizavome Karnavalo dieną. Santykiai su jaunuoliais ir su darbuotojais buvo vis geresni, jaučiausi šios organizacijos dalimi ir tai padėjo mano gerėjančiai savijautai ir kasdieninei nuotaikai.

Taip pat vasarį savanoriai turėjo mokymus Trakuose, kur mes susipažinome su kitais savanoriais, dirbančiais Lietuvoje. Ten dalinomės patirtimi, puikiomis emocijomis, ir mes atlikome daug  įdomių veiklų, kurios padėjo užmiršti rutiną.

Kitomis dienomis pagrindinė tema buvo -  Korona virusas. Mūsų jaunuoliai ir darbuotojai buvo labai susirūpinę dėl to ir  centre ėmėsi prevencijos priemonių. Mums tereikėjo dažnai plauti rankas ir dezinfekuoti prieš įeinant į vidų ir prieš grįžtant namo. Tokia situacija truputį vargino. Netrukus vyriausybė ėmėsi naujų priemonių ir kovo 13-ąją prasidėjo karantino laikotarpis,  mes nežinojome kada grįšime į centrą.

Pirmosios savaitės namuose buvo neblogos, bet po kažkurio laiko jutau nuobodulį be veiklos. Mūsų mentorius paprašė  atlikti užduotį, o vėliau ir mano tutorius pasiūlė man užduočių, aš buvau laiminga nes vėl pasijutau naudinga. Balandis praėjo labai  greitai. O kai prasidėjo gegužė, situacija buvo geresnė,  mes sužinojome, kad greičiausiai  greitai grįšime į centrą. Ši žinia man suteikė daug laimės ir pagaliau gegužės 18 d. mes sugrįžome. Organizacijoje buvo tik keli darbuotojai ir du jaunuoliai, tačiau buvo labai svarbu sugrįžti ir pajusti, kad vėl grįžtame  į „normalų gyvenimą“.

Visas mano savanorystės laikas, praleistas Lietuvoje, Jaunuolių dienos centre, buvo įdomus ir naudingas. Aš džiaugiuosi įgyta  patirtimi, sutiktais naujais draugais ir turėta galimybe geriau pažinti save.

SAVANORĖ EVA: Mano savanorystės istorija

Mano vardas Eva, esu iš Austrijos. Man 19 metų ir aš savanoriauju Jaunuolių dienos centre pagal projektą „BE IN(VOLVED)“. Praeitų metų vasarą aš baigiau vidurinę mokyklą ir žinojau, kad prieš stodama į universitetą vienerius metus noriu praleisti užsienyje. Viena iš šio pasirinkimo priežasčių buvo  ta, kad nežinojau kokias studijas rinktis. Aš nuvykau į rengiamą informacinį vakarą jaunimo organizacijoje AHA Vorarlberg apie ESC ir gauta informacija mane privertė susimąstyti. Taigi pradėjau domėtis įvairiais projektais visoje Europoje ir pasirinkau Lietuvą bei Jaunuolių dienos centrą. Tai buvo pirma įstaiga į kurią aš kreipiausi ir  mane priėmė.  Man viskas tiko ir patiko. Taigi ilgai ieškoti kur savanoriauti man nereikėjo.

Aš atvykau į Lietuvą rugpjūčio 30 dieną  ir šiek tiek jaudinausi. Tai buvo pirmas kartas kai aš skridau kažkur viena,  gyvenau be tėvų ir pirmą kartą kitoje šalyje praleidau daugiau nei mėnesį. Pirmą savaitę Jaunuolių dienos centre aš truputį jaučiau įtampą, pasimetimą, bet buvau laiminga. Visi buvo labai malonūs, aš sulaukiau daug apkabinimų iš jaunuolių ir greit pajutau, kad šie žmonės yra tarsi antra mano  šeima.

Iš pradžių buvo sunku bendrauti beveik su visais jaunuoliais, nes nemokėjau lietuvių kalbos. Bet supratau, kad galima labai daug kalbėti vien kūno kalba. Aš buvau atsakinga už jaunuolio Armino maitinimą per pusryčius ir pietus, man tai buvo pirmas kartas kai gavau tokią atsakomybę už kitą žmogų. Buvo keista ir neįprasta pirmus keletą kartų, bet aš greitai prie jo pripratau, geriau jį pažinau, išmokau padėti jam ir dabar mes esame labai geri draugai.

Per pastaruosius mėnesius čia išmokau daug naujų dalykų. Aš tapau nepriklausoma, pramokau šiek tiek lietuvių kalbos,  manau, kad tapau atviresnė ir labiau pasitikinti  savimi. Taip pat pažinau naują kultūrą, įgijau daug naujų žinių apie neįgaliuosius ir susiradau naujų draugų iš įvairių šalių. Man patiko čia keliauti, dirbti su jaunimu bei darbuotojais. Aš taip pat sužinojau naujų dalykų ir apie save, pavyzdžiui, kad man patinka dirbti su žmonėmis ir, kad noriu studijuoti tai, ką vėliau galėčiau pritaikyti  dirbdama  ir padėdama kitiems žmonėms. Prieš atvykstant į Lietuvą aš nežinojau ką konkrečiai noriu veikti gyvenime, ši patirtis man suteikė galimybę apsispręsti.

Man patiko dirbti kūrybos studijoje, nes ten galėjau išmokti naujų dalykų, tarkim kaip pasidaryti apyrankę, kitus rankdarbius ir vėliau  mokyti to paties jaunuolius. 

 Grupėje visada buvo maloni atmosfera, o  dirbti su Jolanta bei Regina tikrai šaunu. Kai turėdavau likti su jaunuoliais viena – jaudindavausi. Bet po kiek laiko supratau, kad tai buvo daug lengviau nei, kad man atrodė. Išmokau pažinti jaunuolių poreikius -  ko kiekvienas  nori ir ką gali padaryti. Ir žinoma mano lietuvių kalbos žinios laikui bėgant vis gerėjo, tad bendrauti su jaunimu buvo vis lengviau.

Mano mėgstamiausios dienos Jaunuolių dienos centre yra išvykų dienos. Šaunu kažkur išvykti su grupe jaunuolių ir dalyvauti edukacinėje veikloje. Vienos iš išvykų metu, mes keliavome  į muziejų Kaune, daug sužinojome apie gintarą ir gaminome tradicinę lietuvišką duoną.

Aš pasiilgsiu darbo Jaunuolių dienos centro, nes ši vieta ir joje esantys žmonės tapo mano antrąja šeima. Aš pasiilgsiu ir nepamiršiu - jaunuolių, darbuotojų ir kitų savanorių. Aš labai džiaugiuosi, kad atvykau būtent čia ir turėjau šią nuostabią patirtį.

SAVANORĖ CARLA: Mano savanorystės istorija

Aš esu Carla, man 22 metai, esu iš Gran Kanarijos, Ispanijos. Baigiau pedagogikos studijas ir nežinojau ką toliau veikti gyvenime. Aš turėjau kelis pasirinkimus: mokytis toliau, siekti magistro laipsnio ar ieškotis darbo, bet galiausiai nusprendžiau savanoriauti ir radau savyje energijos bei noro kažkur nukeliauti ir įgauti nepamirštamos patirties.

Aš radau man reikiamą organizaciją, kur jaunimo informacijos centras kas savaitę rengia pokalbius apie Europos solidarumo korpusą. Man patiko tai, ką išgirdau apie savanorius, tad pradėjau domėtis įvairiais projektais, užmezgiau kontaktus su skirtingomis organizacijomis iš skirtingų šalių, turėjau kelis „Skype“ susitikimus, ir galiausiai aš pasirinkau „BE IN(VOLVED)“ projektą Lietuvoje, nes man patiko šis projektas ir mano būsimas vaidmuo jame.

Į Panevėžį aš atvykau rugsėjo 1-ą,  šiek tiek jaudinausi, bet kartu ir labai nekantravau. Bute jau gyveno du savanoriai ir nuo pat pradžių su jais labai susidraugavome. Pirmąsias savaites bandžiau adaptuotis centre, pratinausi prie jaunuolių, veiklų bei šalies, bet tai greitai tapo rutina. Dėka malonaus darbuotojų elgesio su manimi, jaučiamos jaunuolių meilės, netrukus pasijutau kaip namuose. Organizacija dirba su sutrikusio intelekto asmenimis, kurie vyresni nei 18 metų. Jie organizuoja veiklas grupėmis skirtingose veiklose. Aš dirbau teatro veikloje. Kiekvieną mėnesį turėdavau paruošti naują metodą veiklai ir jį pristatyti. Kartais aš kartu su jaunuoliais vaidindavau ant scenos jų spektakliuose. Juos rodydavome ne tik kituose centruose, bet ir darželiuose, mokyklose, pagyvenusių žmonių globos namuose.

Mes turėjome daug laisvės daryti tai, ką  norime, todėl kilo mintis suorganizuoti veiklą visam centrui, pavyzdžiui Kalėdiniu laikotarpiu padarėme advento kalendorių, o vėliau surengėme karnavalo vakarėlį. Dirbdama turėjau ir rimtų atsakomybių. Vienam jaunuoliui turėjau padėti valgant pusryčius ir pietus.  Pradžioje šiek tiek nervinausi, tačiau su darbuotojų pagalba viskas tapo labai lengva ir įveikiama. Savanorystės procesas man teikė džiaugsmą. Visada jaučiau, kad gerai dirbu bei esu puikioje organizacijoje.

Pradžioje aš labai bijojau dėl kalbos barjero, kaip užmegsiu ryšį su jaunuoliais, jei mes nekalbame ta pačia kalba. Bet kai  pradėjau su jais bendrauti supratau, kad tai nėra labai didelė problema, mes galime komunikuoti kūno kalba arba kažkas gali padėti ir išversti ką vienas kitam norime pasakyti. Kita mano baimė buvo oras, aš buvau nepratusi prie  šalčio ir to, kad 16 val. žiemą lauke jau tamsu. Bet jeigu į tai žiūri kaip į patirtį viskas yra linksma ir smagu. Vėliau, kai mano tutorius mane informavo, kad turėsiu kiekvieną mėnesį organizuoti veiklą, bijojau, kad gal būt aš neturėsiu pakankamai vaizduotės sugalvoti naujų dalykų, o gal mano idėjos tiesiog nepatiks. Bet viskas klostėsi gerai, jaunuoliai buvo labai dėkingi už viską, ką jiems suteikiau.

Man centre labiausiai patiko tai, kad jaunuoliai turi daug skirtingų veiklų ir švenčia daug įvairių švenčių. Man patiko, kaip socialiniai darbuotojai ruošia jaunuolius bendravimui su savanoriais. Ypač pirma savaitė buvo nuostabi, jie mums pristatė Lietuviškas tradicijas, maistą, šokius bei kitas įdomybes. Viena iš mano įsimintiniausių dienų buvo -  Jaunuolių dienos centro gimtadienis, vakarienės mūsų mentorių namuose, helovyno naktis, karnavalo vakarėlis ir įvairios kelionės su jaunimu. Apskritai man patiko visas laikas praleistus Lietuvoje, ten turėjau labai daug gražių akimirkų ir geros patirties.

Ačiū JDC!