Kuriame draugišką aplinką autizmą turintiems asmenims

Jaunuolių dienos centrą kasdien lanko 70 paslaugų gavėjų, turinčių įvairią intelekto negalią. Keletas iš jų yra ir autizmo spektro sutrikimą turintys jaunuoliai. Todėl džiaugiamės galimybe dalyvauti tarptautiniame projekte „Autism Friendly Spaces: The employability twist“. Šio projekto dėka plečiame savo žinias apie autizmą, mokomės geriau atpažinti jaunuolių poreikius, prisidedame prie visuomenės sąmoningumo bei supratingumo plėtros ir ieškome aplinkos pritaikymo autizmo spektro sutrikimus turintiems asmenims sprendimų. 

Rugsėjo mėnesį vykome į Atėnus, Graikiją, kur kartu su kitais projekto dalyviais iš Maltos dalyvavome trijų dienų mokymuose. Jų metu dalinomės gerosiomis patirtimis bei daug diskutavome apie jaunuolių, turinčių autizmo spektro sutrikimus darbo galimybes.

Svarstėme ir mokėmės kokiu būdu vykstantys darbo pokalbiai būtų efektyviausi, kokiomis socialinės komunikacijos strategijomis turėtų pasinaudoti darbdaviai bendraudami su į darbą priimtais autizmo spektro sutrikimus turinčiais darbuotojais bei kokia pagalba turėtų būti teikiama darbdaviams padedant jiems pritaikyti darbo aplinką bei sąlygas.

Mokymuose daug dėmesio skyrėme darbo aplinkos pritaikymui. Šiai darbuotojų grupei itin svarbu, kad aplinka būtų kiek įmanoma stabilesnė, nuspėjama, pasikartojanti ir be šalutinių dirgiklių, taip suteikiant sąlygas ramiam ir kokybiškam darbui. Ieškojome privalumų ir trūkumų atskiros nusiraminimo patalpos darbo vietoje įrengimo siūlyme, kuriame autistiškas žmogus galėtų atrasti saugią susikaupimo bei nusiraminimo erdvę.

Atsakingai žiūrime į šią patirtį ir labai tikimės ateityje pasidžiaugti įsidarbinimo sėkmės istorijomis!

JDC darbuotoja RENATA D.

Noriu būti saugus!

Ruduo jau įpusėjo. Vėlai švintant ir anksčiau temstant daug nelaimių vyksta kelyje. Todėl atšvaitas pėstiesiems tampa dar labiau reikalingas ir netgi būtinas. Lietuvos automobilių kelių direkcija, siekdama priminti  apie atšvaitų ir kitų saugaus eismo priemonių naudojimą, tradiciškai mini – Atšvaitų dieną, kuri vyksta trečią spalio ketvirtadienį. Šios dienos tikslas – raginti visuomenę atkreipti dėmesį į padažnėjusius eismo įvykius tamsiuoju paros metu ar esant blogam matomumui. Priminti, kad kiekvienam su savimi būtina turėti taisyklingai pritvirtintus atšvaitus, neštis šviečiantį žibintą ar vilkėti liemenę su šviesą atspindinčiomis juostomis.

Jaunuolių dienos centre spalio 20 dieną vyko renginys „Noriu būti saugus!“ – Atšvaitų dienai paminėti. Į renginį atvyko draugai iš Socialinių paslaugų centro ir Panevėžio Beržų progimnazijos. Panevėžio miesto ir rajono policijos bendruomenės pareigūnai priminė, kad kiekvienas turime rūpintis savo, savo artimųjų ir kitų eismo dalyvių saugumu. Turime pradėti nuo savęs – pasitikrinti, ar visada į tamsų kelią išeiname su atšvaitais, ar taisyklingai jie pritvirtinti. Diskusijų metu paaiškėjo, kad daugelis turi atšvaitų, tačiau ne visada ir ne visi juos naudoja. Pareigūnės Laimos klausimas „Ar stalčiuje padėtas atšvaitas tikrai padarys Jus matomu?“, – privertė rimtai susimąstyti. Daugelis pėsčiųjų atšvaitus nešioja užkabinę prie kuprinės ar rankinės rankenų. Toks atšvaitų nešiojimo būdas yra netinkamas, nes automobilių šviesos šiose vietose šviesą atspindi labai prastai. Primename, kad atšvaitą reikia segėti dešinėje kūno pusėje. Atšvaitas-juostelė yra nešiojamas ant drabužių rankovės (truputį aukščiau rankos riešo) ar kojos blauzdos srityje, o atšvaitą pervertą virvele ar segtuku reikia prisegti prie drabužių (pvz. kišenės), kad jis švytuotų žmogaus kelių aukštyje. Pareigūnė priminė, kad atšvaitai padeda automobilių vairuotojams tamsoje pamatyti pėsčiuosius. Jei automobilis važiuoja įjungtomis trumposiomis šviesomis, su atšvaitu esantį pėsčiąjį vairuotojas pastebi iki jo likus 150 metrų, jei pėsčiasis atšvaito nedėvi, vairuotojas jį pamato likus 30–50 metrų, o toks atstumas yra per mažas sustabdyti transporto priemonę ir išvengti susidūrimo.

Jaunuolių dienos centro bendruomenė atsakingai žiūri į išteklių vartojimą ir gamtos saugojimą, todėl renginio dalyviams buvo pasiūlyta pasigaminti originaliausius atšvaitus iš antrinių žaliavų. Renginio metu pasirodė dar vienas svečias – pareigūnas Amsius. Jis visiems dalyviams padovanojo atšvaitų, patikrino kiekvieną ar teisingai juos užsidėjo. Anot  Jaunuolių dienos centro paslaugų gavėjos Kotrynos – „Atšvaitas gali išsaugoti gyvybę. Atrodo, kad atšvaito neturėjimas – smulkmena, bet kai kam ta smulkmena gali kainuoti gyvenimą “. Tad būkite saugūs ir matomi. 

JDC darbuotoja IRMA M.

Savanorystės kelyje

 Kiekvienas norime būti naudingas, reikalingas, užsiimti mėgstama veikla, atrasti ir tobulinti savo gebėjimus, dalyvauti visuomenės gyvenime ir jaustis jos dalimi. Vienas iš būdų tai pasiekti – savanorystė. Tik ar tikrai savanorystė kiekvienam prieinama? Ar kiekvienas gali save įprasminti ir atrasti per savanorystę? Į šiuos ir kitus klausimus siekiame atsakyti dalyvaudami projekte IMProVE 2.0, kuris vykdomas Jaunuolių dienos centre.

Projekto tikslas - suteikti galimybę žmonėms, turintiems intelekto ar kompleksinę negalią, savanoriauti ir per savanorystę įsitraukti į visuomenę. Stiprios visuomenės požymis - kai kiekvienas pilietis yra gerbiamas, nediskriminuojamas ir pripažįstamos bei užtikrinamos jo teisės. Ypatingas dėmesys skiriamas labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms, jų įsitraukimo ir dalyvavimo visuomenės gyvenime užtikrinimui.

Kartu su projekto partneriais iš Čekijos, Vokietijos ir Italijos kuriamos pagalbos ir paramos priemonės, mokymai kaip įtraukti kuo daugiau žmonių su negalia į savanorystės procesą. Labai svarbu padėti atrasti tinkamas savanorystės vietas, kurioje asmuo su negalia jaustųsi naudingas ir reikalingas. Sukurti tokius savanorių apmokymo metodus, kurie būtų suprantami ir prieinami asmenims su intelekto negalia. Surasti būdus, kaip padaryti savanorystę prieinamą asmenims turintiems judėjimo negalią, nes vis dar susiduriama su aplinkos pritaikymo kliūtimis. Aplinkui yra žmonių, kuriems reikalinga pagalba ir parama, susiduriame su gamtos teršimo problemomis, reikalinga pagalba tvarkant aplinką, trūksta pagalbos gyvūnų globos organizacijose ir daugelyje kitų sričių, kur žmonės su negalia galėtų puikiai savanoriauti. Todėl svarbu apgalvoti ne tik savanorystės vietas, bet ir įvertinti asmens su negalia galimybes, talentus, žinias, siekiant suprasti, kur būtų reikalinga jo, kaip savanorio pagalba.

Savęs pažinimui paslaugų gavėjams buvo pasiūlyta išbandyti “nuotraukų metodą”: kiekvienas paslaugų gavėjas galėjo išsirinkti jam labiausiai patinkančią nuotrauką, kurioje pavaizduota kokia nors veikla (pvz. kavinė, mokykla, darželis, parduotuvė, ligoninė ir kt.) ir pasidalinti savo mintimis, kokią savanorišką veiklą norėtų ir galėtų atlikti. Tai padėjo geriau pažinti kai kuriuos paslaugų gavėjus, pamatyti juos “kitomis akimis”, sužinoti kokios jų svajonės ir norai, susiję su savanoryste. Taip pat buvo organizuojamos diskusijos, darbas grupelėse diskutuojant ir analizuojant kaip reikėtų pradėti pokalbį savanorystės vietoje, kaip reikėtų pristatyti save, kokia atsakomybė, kokie tyko pavojai ir kur ieškoti pagalbos. Kitas svarbus žingsnis, – rasti būdus kaip geriau bendradarbiauti su paslaugų gavėjų tėvais, skatinant pasitikėjimą savo vaiku, ugdant jo savarankiškumą ir galimybę būti naudingu visuomenėje per savanorišką veiklą.

Taigi savanorystė labai svarbi žmonių su negalia tobulėjimui, įgijimui naujų patirčių ir žinių, mokymuisi, bendravimui su kitais, naujų ryšių ir draugysčių užmezgimui. Taip pat savarankiškumo skatinimui ir ugdymui, nes tai įsitraukimas į visuomenę ir parodymas, kad negalia – yra ne kliūtis. Žinoma ir svarbiausia – tikėjimas, pasitikėjimas savimi, bei supratimas, kad savanorystė keičia gyvenimus. 

JDC darbuotoja INGA K.

Teatras kvepiantis kava

Kalbant apie teatrą yra sakoma – „teatras prasideda nuo rūbinės“. Tačiau neatsiejama kiekvieno teatro dalis – kavinė.

Juozo Miltinio dramos teatras – tai viena pirmųjų vietų mieste kur atsirado tikra kava, ruošiama iš kąrik sumaltų kavos pupelių. Tiesa, kiek šis faktas tikras, nėra žinoma, nes Juozas Miltinis labai mėgo įvairiausias legendas ir sukurdavęs bei išlaikydavęs paslaptis bei intrigas. Besidomintieji Juozo Miltinio biografija tikriausiai žino, kad maestro buvęs didelis geros kavos mėgėjas ir net pats šį gėrimą gamindavo jam svarbiems žmonėms, tik recepto niekam neatskleisdavo. Kavos gamyba režisieriui namuose ir, retkarčiais, teatre buvo svarbus ritualas, nes režisierius pats pasiskrudindavo ir susimaldavo kavos pupeles. Buvę teatro darbuotojai meną, kad režisierius ruošdavo labai tirštą kava, kad net vertikaliai įdėtas šaukštelis kurį laiką įsilaikydavo nenukritęs. Tačiau kava būdavo kvapni ir skani. Šiuo metu paragauti legendinės Juozo Miltinio kavos galima vienoje iš miesto centre įsikūrusių kavinių.

Tačiau bėgant metams ir keičiantis tradicijoms, kultūrai ir vis greitėjant gyvenimo tempui pakito ir Juozo Miltinio dramos teatre esanti kavinė. Jau antrą sezoną teatro lankytojus pasitinka Solidarumo kava. O pasitinka labai neįprastai – kava gaminama iš ant mobilaus triračio pritvirtinto kavos aparato ir šią kavą gaminantys asmenys turi intelekto negalią. Mobilus kavos triratis teatro lankytojus pasitinka pirmojo aukšto fojė. Solidarumu kvepiančia kava galima pasimėgauti prieš spektaklį ir per pertrauką. Taip pat galima pasimėgauti ne tik kava, tačiau ir desertu, natūraliu be jokių papildomų dažiklių – grybuku. O kai norisi kažko ypatingo barmenai gali rekomenduoti Super Garden šaltyje džiovintų užkandžių.

Solidarumo kavos komanda yra be galo laiminga galėdama kiekvienam atėjusiam į teatrą pagaminti kvapniausią ir skaniausia kavą.

 

JDC darbuotoja AUŠRINĖ T. 

Socialinės įtraukties agentų tyrimas Islandijoje!

Šių metų spalio 18-25 dienomis su projekto SIA (Socialinės įtraukties agentų) komanda vykome į organizaciją „Ás styrktarfélag“, kuri įsikūrusi Islandijoje. Komandą sudarė šie socialinės įtraukties agentai – Asta, Martyna, Neringa ir Ieva. 

Prieš kelionę kartu su paslaugų gavėjais susiplanavome visą laiką – susižinojome reikalingą informaciją dėl skrydžių, gyvenamosios vietos, numatomą programą organizacijoje, laisvo laiko veiklas, biudžetą, ir žinoma lagamino turinį.

Organizacijoje „Ás styrktarfélag“ susipažinome ne tik su naujais žmonėmis, tačiau ir su begalę veiklų! Kai kurias panašias veiklas vykdome ir Jaunuolių dienos centre (dailės užsiėmimai, rankdarbiai, muzika ir pan.), tačiau atradome ir naujų veiklų, žinių, kurias perteikėme grįžus į Lietuvą. Mus labai nustebino darbinė veikla, kuri vykdoma organizacijoje – rūbų siuvimas troliams, rankšluosčių siuvimas, žurnalų pakavimas, etikečių klijavimas, darbas šiltnamyje, darže ir t.t. Šioms veikloms vykdyti yra sudaromos sutartys su įmonėmis, kurios gali sumokėti už atliktą darbą ir pateikti vis naujų užsakymų. Astą ir Martyną labai nustebino „draugystės apyrankių“ pynimo būdas, kurio jau moko savo draugus sugrįžus. Aš ir Neringa – pasisėmėme taip pat naujų metodų, patirties, kuri išliks visą gyvenimą.

P.S. Asta ir Martyna atskleidė paslaptį Islandijos draugams – agurkus užaugintus šiltnamyje labai skanu valgyti su šviežiu medumi! Išbandę šį būdą visi liko sužavėti.

Kaip socialinės įtraukties agentai išsiaiškinome organizacijoje naudojamus savarankiško gyvenimo, įdarbinimo metodus. Buvo džiugu žinoti, kad dauguma jų paslaugų gavėjų gyvena savarankiškai (su socialinio darbuotojo priežiūra) bei turi darbą! Viską išsiaiškinome bendraudami neoficialiai bei interviu metu.

Nuvykus į Islandiją apsistojome Reikjavike, pačiam miesto centre, tad su sostines kultūra susipažinti nebuvo sunku. Pasibaigus programai „Ás styrktarfélag“, turėjome laiko aplankyti Reikjaviko istorinius muziejus, atvirą baseiną, populiariausius parkus ir t.t. Nenustygstant vietoje per savaitę laiko nuėjome 102km!

Visa komanda džiaugiamės galimybe pažinti organizaciją „Ás styrktarfélag“, Islandijos kultūrą, sustiprinti komandinį darbą bei pažinti vieni kitus iš naujo kitoje aplinkoje. Tikimės, kad užsimezgusios draugystės dar tęsis ilgai bei galėsime bendradarbiauti ir ateityje.

JDC darbuotoja Ieva K. 

BŪK SAUGUS KELYJE

 Kelių eismo taisykles privalu žinoti kiekvienam eismo dalyviui. Deja, dažnai pamirštama, kad eismo dalyviai yra ne tik automobilių vairuotojai ar dviratininkai, bet ir pėstieji.

Dalyvaujant projekte „Eismo saugumas bendruomenėse 2022-2023 m.“ rugsėjo 28d. vyko renginys skirtas „Keliaujančiųjų ir vairuotojų dienai“ paminėti. Labai džiaugiamės, kad prie mūsų prisijungė ir Panevėžio socialinių paslaugų centras. Apsilankiusios policijos pareigūnės priminė saugaus eismo taisykles - kaip tinkamai elgtis kelyje bei nepamiršti rūpintis savo ir kitų saugumu. Renginio metu dalyvavome viktorinoje, atsakinėjome į klausimus, o kiekvienas teisingas atsakymas apdovanojamas „saugumo žetonu“.

Privalu žinoti, kad prieš išriedant į kelią, reikia įsitikinti, kad transporto priemonė yra tvarkinga, saugi ir atitinka nustatytus reikalavimus. Pareigūnės priminė, kad paspirtukai priskiriami motorinio dviračio kategorijai, tokių transporto priemonių vairuotojai turi laikytis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, t. y. reikalavimų dviračių vairuotojams. Taip pat akcentavo, kad važiuodamas važiuojamąja kelio dalimi, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba dviračio priekyje turi degti baltos šviesos, o gale – raudonos šviesos žibintas. Tamsiuoju paros metu privalomi abu reikalavimai.

Savo atsakingu ir drausmingu elgesiu prisidedame prie saugumo keliuose. Kviečiame ir Jus būti atsakingais, pareigingais ir rodyti tik gerą pavyzdį: eiti per pėsčiųjų perėją tik degant žaliam šviesoforo signalui; einant neužsiimti pašaline veikla, pavyzdžiui, kalbėti mobiliuoju telefonu ar net rašyti žinutes.

JDC darbuotoja IRMA M.