PASITIKIME ŠVENTES SAUGIAI

Jau visai netrukus pabaigsime šiuos metus ir pasitiksime Naujuosius. Viena didžiausių ir kartu nesaugiausių pramogų, pasitinkant Naujuosius metus, yra fejerverkai. Todėl gruodžio 15 d. Jaunuolių dienos centre vyko renginys - "Pasitikime šventes saugiai".

Pirotechnika nėra žaislai – tai didelio pavojaus gaminiai. Pareigūnai ir medikai kasmet vis perspėja dėl fejerverkų sukeliamų padarinių, sunkių sveikatos sužalojimų ir ragina gyventojus elgtis itin atsakingai bei laikytis visų saugumo reikalavimų, kad nenukentėtų ne tik jie patys, šalia esantys žmonės, medžiai ar statiniai. Labai svarbu naudoti pirotechnikos priemones tik griežtai laikantis gamintojo instrukcijų, todėl prieš naudojant fejerverkus, būtina išsiaiškinti, kaip tai daryti saugiai. Diskusijų metu išsiaiškinome, kas dažniausiai šeimose naudoja pirotechniką, ir ar tikrai bengališkos ugnelės nesukelia pavojaus. Pažiūrėjome mokamąjį filmuką apie pirotechnikos žalą, sunkius sužalojimus, kaip negalima juokauti su ugnimi, ir kaip neatsargus draugo poelgis ar pokštas, gali kainuoti gyvybę. Pirotechnikos mėgėjai nelaukia dvyliktos valandos ir dažnai triukšmauti pradeda daug anksčiau. Todėl labai svarbu buvo pakalbėti ir apie augintinius, kaip ir kada vestis juos į lauką, kas gali nutikti išsigandus augintiniui ir pačiam. Priminėme, nors ir šventinė nuotaika, nors ir planuojate tik kieme pastovėti ir pasigrožėti fejerverkais, visada reikia būti saugiems. Vis tik tamsus paros metas, tad privalu turėti atšvaitus, saugiai elgtis kelyje ir saugoti save bei kitus. Norėdami būti tikrai matomi – renginio svečiams padalinome atšvaitų ir liemenių, kurias mums padovanoja VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcijos atstovė.

Privalu žinoti: Fejerverkus laikykite sausoje vietoje, originalioje pakuotėje. Nesinešiokite jų kišenėje arba rankinėje. Uždegdami fejerverką, nelaikykite jo rankose. Fejerverkų niekada nenukreipkite į žmones, gyvūnus, pastatus ir lengvai užsidegančius daiktus. Jei pirotechnikos gaminys neiššovė, neikite prie jo mažiausiai penkias minutes ir nebandykite jo ardyti ar uždegti iš naujo.

Kad švenčių laukimas neprailgtų, mažiausius draugus iš Panevėžio specialiosios mokyklos – daugiafunkcio centro pakvietėme dekoruoti Kalėdinius meduolius, o draugai iš Panevėžio Beržų progimnazijos po renginio dalyvavo keramikos užsiėmime ir gaminosi magnetukus.

Linkėdami saugių, gražių ir linksmų švenčių,  renginio svečius  pakvietėme į linksmą, bei saugią fotosesiją.

JDC darbuotoja IRMA M. 

MAKATON KUBŲ IŠŠŪKIS

 Dauguma tikriausiai apsilankę mūsų Jaunuolių dienos centre yra girdėję, tai, kad mūsų paslaugų gavėjai mokosi ir taiko vieną kaip iš komunikacijos priemonių Makaton metodą. Kaip ir prisimenam Makaton metodas, tai yra komunikacijos priemonė, kuri naudoja tam tikrus ženklus, kurių pagalba galime bendrauti su žmonėmis, kurie negeba kalbėti arba jų kalba yra sutrikusi.

Tad 2022 metais sukūrėme naują mokymosi priemonę „Makaton kubų iššūkis“. Tai stalo žaidimas, kurį sudaro:

·         trys kubai;

·         žaidimo lenta;

·         figūrėlės.

 Ant kiekvieno kubo pavaizduoti skirtingi Makaton ženklai tokie kaip: prašau, tualetas, eiti, šokti, valgyti, ne, pyktis, gerti, labas, taip, kur, aš, šalta, viso, šokinėti, ačiū, myliu, pabaiga.  Žaidimo eiga yra tokia:

·         kiekvienas paslaugų gavėjas meta kubą ir koks iškrenta simbolis PG turi įvardinti ir parodyti ką reiškia tas simbolis.

·         Jeigu PG parodo teisingai jis paeina tiek langelių, kiek pavaizduota ant kubo taškelių.

·         Jeigu parodo neteisingai, PG lieka stovėti vietoje.

·         Žaidėjas, kuris pirmas praeina visus langelius laimi žaidimą ir gauna apdovanojimą. Apdovanojimai yra kaip motyvacinė priemonė, paslaugų gavėjams dar labiau įsitraukti į ,,MAKATON KŪBŲ IŠŠŪKĮ!’’ J

        Šio žaidimo pagalba mūsų jaunuoliai labiau išmoko ir įsiminė Makaton ženklus, kuriuos galėjo naudoti savo kasdieninėje veikloje ir taip palengvinti savo komunikaciją su kitais asmenimis, kurie turi kalbos sutrikimą. Džiaugiamės, kad atrandame vis daugiau priemonių, kurios padeda mums smagiai ir įdomiai išmokti naujus dalykus! Tikimės, kad ir ateityje toliau tobulėsime ir atrasime naujus dalykus! 

JDC darbuotoja FAUSTA B.

Aš saugus savo mieste

Kasmet trečiąjį lapkričio sekmadienį minima Pasaulinė žuvusių eismo įvykiuose atminimo diena ir ši diena minima nuo 2005 metų. Šią minėtiną dieną paskelbė Jungtinės Tautos bei Pasaulio sveikatos organizacija, kuria siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į kasdien keliuose žūstančius ir sužalojamus žmones, į kiekvieno asmeninę atsakomybę už savo elgesį kelyje, kad būtų išvengta beprasmių aukų.

Lapkričio 21 d. Jaunuolių dienos centre vyko renginys „Aš saugus savo mieste“ žuvusiems eismo įvykiuose atminti. Svečiuose buvo Lietuvos automobilių Kelių direkcijos Tarptautinių ryšių ir komunikacijos skyriaus komunikacijos vadybininkė Sandra Katinienė. Diskutavome apie eismo saugumą, kaip turime elgtis gatvėje, einant per kelią, važiuojant dviračiu. Kadangi už lango žiema, todėl buvo smalsu išgirsti iš kur sužinoma apie kelių būklę, oro sąlygas ir kaip informuojama, reaguojama į kelyje atsiradusias kliūtis. Svečias papasakojo apie kitas užsienio šalis, kurios sparčiai diegia įvairias naujas technologijas perėjose, kad išvengti nelaimių. Japonijoje judriausiose gatvėse nepastebėti pėsčiųjų perėjų tiesiog būtų neįmanoma – jos šviečia „šviesos siena“ arba prieš perėjas iškyla saugos tvorelės. Kitose šalyse atsiradusios 3D perėjos, kurios atkreipia vairuotojų dėmesį.

Lietuvos didmiesčiuose pamažu atsiranda iki šiol šalyje nenaudotos saugumo technologijos. Prie perėjos prisiartinantys žmonės užfiksuojami judesio davikliais. Atvažiuojantis vairuotojas mato geltonai žybsinčius kelio ženklus ir kelio dangą kurios įspėja vairuotojus apie prie perėjos artėjančius pėsčiuosius bei dviratininkus. Įspėjamieji signalai įjungiami akimirksniu abejomis kryptimis važiuojančių mašinų vairuotojams. Ši sistema yra pritaikyta veikti sudėtingomis oro sąlygomis ir veikia naudodama saulės energiją.

Nepamiršome prisiminti ir apie atšvaitų svarbą tamsiu paros metu. Lietuvos automobilių Kelių direkcijos atstovė parodė, kokie mes galime būti „nematomi ir matomi“ vairuotojams. Salėje užgesinome šviesas ir pridengėme langus, kad galėtumėme atlikti eksperimentą. Vienas paslaugų gavėjas buvo aprengtas šviesą atspindinčia liemene ir pašvietus į jį  prožektoriumi, tiesiog spindėjo tamsoje. Taigi, nebekyla klausimas – „Ar tikrai atšvaitas yra svarbus tamsiu paros metu“? Ir kaip sakė Kelių direkcijos atstovė „geriau užsidėti daugiau atšvaitų ir būti matomiems“, - tad padovanojo dar po vieną.

JDC darbuotoja IRMA M.

Kuriame draugišką aplinką autizmą turintiems asmenims

Jaunuolių dienos centrą kasdien lanko 70 paslaugų gavėjų, turinčių įvairią intelekto negalią. Keletas iš jų yra ir autizmo spektro sutrikimą turintys jaunuoliai. Todėl džiaugiamės galimybe dalyvauti tarptautiniame projekte „Autism Friendly Spaces: The employability twist“. Šio projekto dėka plečiame savo žinias apie autizmą, mokomės geriau atpažinti jaunuolių poreikius, prisidedame prie visuomenės sąmoningumo bei supratingumo plėtros ir ieškome aplinkos pritaikymo autizmo spektro sutrikimus turintiems asmenims sprendimų. 

Rugsėjo mėnesį vykome į Atėnus, Graikiją, kur kartu su kitais projekto dalyviais iš Maltos dalyvavome trijų dienų mokymuose. Jų metu dalinomės gerosiomis patirtimis bei daug diskutavome apie jaunuolių, turinčių autizmo spektro sutrikimus darbo galimybes.

Svarstėme ir mokėmės kokiu būdu vykstantys darbo pokalbiai būtų efektyviausi, kokiomis socialinės komunikacijos strategijomis turėtų pasinaudoti darbdaviai bendraudami su į darbą priimtais autizmo spektro sutrikimus turinčiais darbuotojais bei kokia pagalba turėtų būti teikiama darbdaviams padedant jiems pritaikyti darbo aplinką bei sąlygas.

Mokymuose daug dėmesio skyrėme darbo aplinkos pritaikymui. Šiai darbuotojų grupei itin svarbu, kad aplinka būtų kiek įmanoma stabilesnė, nuspėjama, pasikartojanti ir be šalutinių dirgiklių, taip suteikiant sąlygas ramiam ir kokybiškam darbui. Ieškojome privalumų ir trūkumų atskiros nusiraminimo patalpos darbo vietoje įrengimo siūlyme, kuriame autistiškas žmogus galėtų atrasti saugią susikaupimo bei nusiraminimo erdvę.

Atsakingai žiūrime į šią patirtį ir labai tikimės ateityje pasidžiaugti įsidarbinimo sėkmės istorijomis!

JDC darbuotoja RENATA D.

Noriu būti saugus!

Ruduo jau įpusėjo. Vėlai švintant ir anksčiau temstant daug nelaimių vyksta kelyje. Todėl atšvaitas pėstiesiems tampa dar labiau reikalingas ir netgi būtinas. Lietuvos automobilių kelių direkcija, siekdama priminti  apie atšvaitų ir kitų saugaus eismo priemonių naudojimą, tradiciškai mini – Atšvaitų dieną, kuri vyksta trečią spalio ketvirtadienį. Šios dienos tikslas – raginti visuomenę atkreipti dėmesį į padažnėjusius eismo įvykius tamsiuoju paros metu ar esant blogam matomumui. Priminti, kad kiekvienam su savimi būtina turėti taisyklingai pritvirtintus atšvaitus, neštis šviečiantį žibintą ar vilkėti liemenę su šviesą atspindinčiomis juostomis.

Jaunuolių dienos centre spalio 20 dieną vyko renginys „Noriu būti saugus!“ – Atšvaitų dienai paminėti. Į renginį atvyko draugai iš Socialinių paslaugų centro ir Panevėžio Beržų progimnazijos. Panevėžio miesto ir rajono policijos bendruomenės pareigūnai priminė, kad kiekvienas turime rūpintis savo, savo artimųjų ir kitų eismo dalyvių saugumu. Turime pradėti nuo savęs – pasitikrinti, ar visada į tamsų kelią išeiname su atšvaitais, ar taisyklingai jie pritvirtinti. Diskusijų metu paaiškėjo, kad daugelis turi atšvaitų, tačiau ne visada ir ne visi juos naudoja. Pareigūnės Laimos klausimas „Ar stalčiuje padėtas atšvaitas tikrai padarys Jus matomu?“, – privertė rimtai susimąstyti. Daugelis pėsčiųjų atšvaitus nešioja užkabinę prie kuprinės ar rankinės rankenų. Toks atšvaitų nešiojimo būdas yra netinkamas, nes automobilių šviesos šiose vietose šviesą atspindi labai prastai. Primename, kad atšvaitą reikia segėti dešinėje kūno pusėje. Atšvaitas-juostelė yra nešiojamas ant drabužių rankovės (truputį aukščiau rankos riešo) ar kojos blauzdos srityje, o atšvaitą pervertą virvele ar segtuku reikia prisegti prie drabužių (pvz. kišenės), kad jis švytuotų žmogaus kelių aukštyje. Pareigūnė priminė, kad atšvaitai padeda automobilių vairuotojams tamsoje pamatyti pėsčiuosius. Jei automobilis važiuoja įjungtomis trumposiomis šviesomis, su atšvaitu esantį pėsčiąjį vairuotojas pastebi iki jo likus 150 metrų, jei pėsčiasis atšvaito nedėvi, vairuotojas jį pamato likus 30–50 metrų, o toks atstumas yra per mažas sustabdyti transporto priemonę ir išvengti susidūrimo.

Jaunuolių dienos centro bendruomenė atsakingai žiūri į išteklių vartojimą ir gamtos saugojimą, todėl renginio dalyviams buvo pasiūlyta pasigaminti originaliausius atšvaitus iš antrinių žaliavų. Renginio metu pasirodė dar vienas svečias – pareigūnas Amsius. Jis visiems dalyviams padovanojo atšvaitų, patikrino kiekvieną ar teisingai juos užsidėjo. Anot  Jaunuolių dienos centro paslaugų gavėjos Kotrynos – „Atšvaitas gali išsaugoti gyvybę. Atrodo, kad atšvaito neturėjimas – smulkmena, bet kai kam ta smulkmena gali kainuoti gyvenimą “. Tad būkite saugūs ir matomi. 

JDC darbuotoja IRMA M.

Savanorystės kelyje

 Kiekvienas norime būti naudingas, reikalingas, užsiimti mėgstama veikla, atrasti ir tobulinti savo gebėjimus, dalyvauti visuomenės gyvenime ir jaustis jos dalimi. Vienas iš būdų tai pasiekti – savanorystė. Tik ar tikrai savanorystė kiekvienam prieinama? Ar kiekvienas gali save įprasminti ir atrasti per savanorystę? Į šiuos ir kitus klausimus siekiame atsakyti dalyvaudami projekte IMProVE 2.0, kuris vykdomas Jaunuolių dienos centre.

Projekto tikslas - suteikti galimybę žmonėms, turintiems intelekto ar kompleksinę negalią, savanoriauti ir per savanorystę įsitraukti į visuomenę. Stiprios visuomenės požymis - kai kiekvienas pilietis yra gerbiamas, nediskriminuojamas ir pripažįstamos bei užtikrinamos jo teisės. Ypatingas dėmesys skiriamas labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms, jų įsitraukimo ir dalyvavimo visuomenės gyvenime užtikrinimui.

Kartu su projekto partneriais iš Čekijos, Vokietijos ir Italijos kuriamos pagalbos ir paramos priemonės, mokymai kaip įtraukti kuo daugiau žmonių su negalia į savanorystės procesą. Labai svarbu padėti atrasti tinkamas savanorystės vietas, kurioje asmuo su negalia jaustųsi naudingas ir reikalingas. Sukurti tokius savanorių apmokymo metodus, kurie būtų suprantami ir prieinami asmenims su intelekto negalia. Surasti būdus, kaip padaryti savanorystę prieinamą asmenims turintiems judėjimo negalią, nes vis dar susiduriama su aplinkos pritaikymo kliūtimis. Aplinkui yra žmonių, kuriems reikalinga pagalba ir parama, susiduriame su gamtos teršimo problemomis, reikalinga pagalba tvarkant aplinką, trūksta pagalbos gyvūnų globos organizacijose ir daugelyje kitų sričių, kur žmonės su negalia galėtų puikiai savanoriauti. Todėl svarbu apgalvoti ne tik savanorystės vietas, bet ir įvertinti asmens su negalia galimybes, talentus, žinias, siekiant suprasti, kur būtų reikalinga jo, kaip savanorio pagalba.

Savęs pažinimui paslaugų gavėjams buvo pasiūlyta išbandyti “nuotraukų metodą”: kiekvienas paslaugų gavėjas galėjo išsirinkti jam labiausiai patinkančią nuotrauką, kurioje pavaizduota kokia nors veikla (pvz. kavinė, mokykla, darželis, parduotuvė, ligoninė ir kt.) ir pasidalinti savo mintimis, kokią savanorišką veiklą norėtų ir galėtų atlikti. Tai padėjo geriau pažinti kai kuriuos paslaugų gavėjus, pamatyti juos “kitomis akimis”, sužinoti kokios jų svajonės ir norai, susiję su savanoryste. Taip pat buvo organizuojamos diskusijos, darbas grupelėse diskutuojant ir analizuojant kaip reikėtų pradėti pokalbį savanorystės vietoje, kaip reikėtų pristatyti save, kokia atsakomybė, kokie tyko pavojai ir kur ieškoti pagalbos. Kitas svarbus žingsnis, – rasti būdus kaip geriau bendradarbiauti su paslaugų gavėjų tėvais, skatinant pasitikėjimą savo vaiku, ugdant jo savarankiškumą ir galimybę būti naudingu visuomenėje per savanorišką veiklą.

Taigi savanorystė labai svarbi žmonių su negalia tobulėjimui, įgijimui naujų patirčių ir žinių, mokymuisi, bendravimui su kitais, naujų ryšių ir draugysčių užmezgimui. Taip pat savarankiškumo skatinimui ir ugdymui, nes tai įsitraukimas į visuomenę ir parodymas, kad negalia – yra ne kliūtis. Žinoma ir svarbiausia – tikėjimas, pasitikėjimas savimi, bei supratimas, kad savanorystė keičia gyvenimus. 

JDC darbuotoja INGA K.

Teatras kvepiantis kava

Kalbant apie teatrą yra sakoma – „teatras prasideda nuo rūbinės“. Tačiau neatsiejama kiekvieno teatro dalis – kavinė.

Juozo Miltinio dramos teatras – tai viena pirmųjų vietų mieste kur atsirado tikra kava, ruošiama iš kąrik sumaltų kavos pupelių. Tiesa, kiek šis faktas tikras, nėra žinoma, nes Juozas Miltinis labai mėgo įvairiausias legendas ir sukurdavęs bei išlaikydavęs paslaptis bei intrigas. Besidomintieji Juozo Miltinio biografija tikriausiai žino, kad maestro buvęs didelis geros kavos mėgėjas ir net pats šį gėrimą gamindavo jam svarbiems žmonėms, tik recepto niekam neatskleisdavo. Kavos gamyba režisieriui namuose ir, retkarčiais, teatre buvo svarbus ritualas, nes režisierius pats pasiskrudindavo ir susimaldavo kavos pupeles. Buvę teatro darbuotojai meną, kad režisierius ruošdavo labai tirštą kava, kad net vertikaliai įdėtas šaukštelis kurį laiką įsilaikydavo nenukritęs. Tačiau kava būdavo kvapni ir skani. Šiuo metu paragauti legendinės Juozo Miltinio kavos galima vienoje iš miesto centre įsikūrusių kavinių.

Tačiau bėgant metams ir keičiantis tradicijoms, kultūrai ir vis greitėjant gyvenimo tempui pakito ir Juozo Miltinio dramos teatre esanti kavinė. Jau antrą sezoną teatro lankytojus pasitinka Solidarumo kava. O pasitinka labai neįprastai – kava gaminama iš ant mobilaus triračio pritvirtinto kavos aparato ir šią kavą gaminantys asmenys turi intelekto negalią. Mobilus kavos triratis teatro lankytojus pasitinka pirmojo aukšto fojė. Solidarumu kvepiančia kava galima pasimėgauti prieš spektaklį ir per pertrauką. Taip pat galima pasimėgauti ne tik kava, tačiau ir desertu, natūraliu be jokių papildomų dažiklių – grybuku. O kai norisi kažko ypatingo barmenai gali rekomenduoti Super Garden šaltyje džiovintų užkandžių.

Solidarumo kavos komanda yra be galo laiminga galėdama kiekvienam atėjusiam į teatrą pagaminti kvapniausią ir skaniausia kavą.

 

JDC darbuotoja AUŠRINĖ T. 

Socialinės įtraukties agentų tyrimas Islandijoje!

Šių metų spalio 18-25 dienomis su projekto SIA (Socialinės įtraukties agentų) komanda vykome į organizaciją „Ás styrktarfélag“, kuri įsikūrusi Islandijoje. Komandą sudarė šie socialinės įtraukties agentai – Asta, Martyna, Neringa ir Ieva. 

Prieš kelionę kartu su paslaugų gavėjais susiplanavome visą laiką – susižinojome reikalingą informaciją dėl skrydžių, gyvenamosios vietos, numatomą programą organizacijoje, laisvo laiko veiklas, biudžetą, ir žinoma lagamino turinį.

Organizacijoje „Ás styrktarfélag“ susipažinome ne tik su naujais žmonėmis, tačiau ir su begalę veiklų! Kai kurias panašias veiklas vykdome ir Jaunuolių dienos centre (dailės užsiėmimai, rankdarbiai, muzika ir pan.), tačiau atradome ir naujų veiklų, žinių, kurias perteikėme grįžus į Lietuvą. Mus labai nustebino darbinė veikla, kuri vykdoma organizacijoje – rūbų siuvimas troliams, rankšluosčių siuvimas, žurnalų pakavimas, etikečių klijavimas, darbas šiltnamyje, darže ir t.t. Šioms veikloms vykdyti yra sudaromos sutartys su įmonėmis, kurios gali sumokėti už atliktą darbą ir pateikti vis naujų užsakymų. Astą ir Martyną labai nustebino „draugystės apyrankių“ pynimo būdas, kurio jau moko savo draugus sugrįžus. Aš ir Neringa – pasisėmėme taip pat naujų metodų, patirties, kuri išliks visą gyvenimą.

P.S. Asta ir Martyna atskleidė paslaptį Islandijos draugams – agurkus užaugintus šiltnamyje labai skanu valgyti su šviežiu medumi! Išbandę šį būdą visi liko sužavėti.

Kaip socialinės įtraukties agentai išsiaiškinome organizacijoje naudojamus savarankiško gyvenimo, įdarbinimo metodus. Buvo džiugu žinoti, kad dauguma jų paslaugų gavėjų gyvena savarankiškai (su socialinio darbuotojo priežiūra) bei turi darbą! Viską išsiaiškinome bendraudami neoficialiai bei interviu metu.

Nuvykus į Islandiją apsistojome Reikjavike, pačiam miesto centre, tad su sostines kultūra susipažinti nebuvo sunku. Pasibaigus programai „Ás styrktarfélag“, turėjome laiko aplankyti Reikjaviko istorinius muziejus, atvirą baseiną, populiariausius parkus ir t.t. Nenustygstant vietoje per savaitę laiko nuėjome 102km!

Visa komanda džiaugiamės galimybe pažinti organizaciją „Ás styrktarfélag“, Islandijos kultūrą, sustiprinti komandinį darbą bei pažinti vieni kitus iš naujo kitoje aplinkoje. Tikimės, kad užsimezgusios draugystės dar tęsis ilgai bei galėsime bendradarbiauti ir ateityje.

JDC darbuotoja Ieva K. 

BŪK SAUGUS KELYJE

 Kelių eismo taisykles privalu žinoti kiekvienam eismo dalyviui. Deja, dažnai pamirštama, kad eismo dalyviai yra ne tik automobilių vairuotojai ar dviratininkai, bet ir pėstieji.

Dalyvaujant projekte „Eismo saugumas bendruomenėse 2022-2023 m.“ rugsėjo 28d. vyko renginys skirtas „Keliaujančiųjų ir vairuotojų dienai“ paminėti. Labai džiaugiamės, kad prie mūsų prisijungė ir Panevėžio socialinių paslaugų centras. Apsilankiusios policijos pareigūnės priminė saugaus eismo taisykles - kaip tinkamai elgtis kelyje bei nepamiršti rūpintis savo ir kitų saugumu. Renginio metu dalyvavome viktorinoje, atsakinėjome į klausimus, o kiekvienas teisingas atsakymas apdovanojamas „saugumo žetonu“.

Privalu žinoti, kad prieš išriedant į kelią, reikia įsitikinti, kad transporto priemonė yra tvarkinga, saugi ir atitinka nustatytus reikalavimus. Pareigūnės priminė, kad paspirtukai priskiriami motorinio dviračio kategorijai, tokių transporto priemonių vairuotojai turi laikytis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, t. y. reikalavimų dviračių vairuotojams. Taip pat akcentavo, kad važiuodamas važiuojamąja kelio dalimi, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba dviračio priekyje turi degti baltos šviesos, o gale – raudonos šviesos žibintas. Tamsiuoju paros metu privalomi abu reikalavimai.

Savo atsakingu ir drausmingu elgesiu prisidedame prie saugumo keliuose. Kviečiame ir Jus būti atsakingais, pareigingais ir rodyti tik gerą pavyzdį: eiti per pėsčiųjų perėją tik degant žaliam šviesoforo signalui; einant neužsiimti pašaline veikla, pavyzdžiui, kalbėti mobiliuoju telefonu ar net rašyti žinutes.

JDC darbuotoja IRMA M.

Teatro studijoje – šešėlių teatras

Kiekvienas žmogus, o net ir gyvūnas ar daiktas turi savo šėšėlį. Dažniausiai jis būna tamsus ir atsispindintis nuo žmogaus šviesos pagalba. Kaip šėšėlis gali sietis su teatru? Jaunuolių dienos centro paslaugų gavėjai dirbdami teatro studijoje stengėsi išsiaiškinti, kas gi yra šėšėlių teatras? Kokiai teatro rūšiai jis priklauso?

Paslaugų gavėjai domėdamiesi ir klausydami įvairios informacijos internete išsiaiškino, jog šėšėlių teatras priklauso lėlių teatrui. Taip pat kuriant meninį vaizdą, pasirodymą yra naudojami įvairūs elementai, pavyzdžiui, kartoninių, medinių ar odinių plokštelių lėlių siluetai. Tarp ekrano (baltos spalvos audinio) ir šviesos šaltinio aktoriai siūlais, virvutėmis, vielomis arba lazdelėmis valdo lėles. Šešėlių teatro vaidinimą dažnai lydi muzika bei garsai, kuriuos gali skleisti ir patys aktoriai.

Gegužės-Birželio mėnesiais Jaunuolių dienos centro teatro studijoje vyko šešėlių teatro dirbtuvės. Per jas su paslaugų gavėjais susipažinome su šėšėlių teatru, naudodamiesi rankomis ir pirštais praktikavosi atvaizduoti įvairius gyvūnus. Mokydamiesi pirštų pagalba parodyti asilą, vienas paslaugų gavėjas neslėpdamas savo emocijų pradėjo garsiai šaukti: „Pažiūrėk, pažiūrėk. Asilas!“. Pavykus pavaizduoti norimą gyvūną, paslaugų gavėjai buvo labai pakylėtos nuotaikos, o neišėjus pavaizduoti konkretaus gyvūno, bandydavo ieškoti panašumų su kitais, todėl asilas virsdavo kupranugariu, o vėžys – voru. Tačiau mokymosi proceso metu, kartu su paslaugų gavėjais supratome, kad pirštų menas yra sudėtingas bei įdomus šėšėlių teatro metodas.

Patreniravę pirštus paslaugų gavėjai leidosi į kitą šėšėlių teatro kelionę – kūno judesys. Savo kūnais – rankomis, kūno plastika, situacijų interpretavimu ir šokiu, jie išbandė kaip kiekvieno iš jų siluetai atrodo šėšėlių teatro metu. Stebėdami kaip juda šėšėliai, jaunuoliai stengėsi dailinti savo judesius, galvojo kaip įdomiai būtų galima pateikti savo siluetus. Todėl vienas paslaugų gavėjas pasiūlė panaudoti virvę. Nuo to kilo idėja – šokti su virve pagal muziką. Peržiūrėję rezultatą paslaugų gavėjai sutartinai įvardino – „Oho! Kaip gražiai!“.

Tačiau ties tuo nesustojome ir išbandėme dar vieną šėšėlių teatro demonstravimo būdą – sukūrę idėją pasirodymui, paslaugų gavėjai pasigamino paveikslėlius su atitinkamais charakteriais, kuriuos pritvirtino prie pagaliuko ir taip vaidino sugalvotą situaciją. Kiekviena paslaugų gavėjų grupė sukurė išskirtinius pasirodymus, kurie nukėlė visus stebėtojus į dykumą, į pasimatymą ir net į zoologijos sodą! Po du mėnesius vykusių šėšėlių teatro dirbtuvių, teatro studijoje vyko entuziastingos diskusijos. Vieni paslaugų gavėjai teigė, kad stipriau jaučiasi šėšėlių teatro metu vaidindami savo kūnais, kiti teigė, kad paprasčiau vaidinti su pasigamintais paveikslėliais/lėlėmis. Bet labai nustebino jaunuolių įžvalgos ir pastebėjimai apie šėšėlių teatro vaizdavimo būdą, kai pirštais ir rankomis yra kuriami gyvūnai ir daiktai. Jie vienbalsiai teigė, kad tai įdomus, sudėtingas, reikalaujantis daug laiko ir pastangų metodas, tačiau labai įtraukiantis, subtilus ir nustebinantis būdas kaip galima pavaizduoti skirtingus elementus.

 

JDC darbuotoja JULIJA G.

SIA - projekto partnerių iš Vokietijos patirtis

SIA (Socialinės įtraukties agentai) - tai projektas, kuriuo siekiama aplankyti socialines įstaigas, dirbančias su proto negalios asmenimis ir susipažinti su tose šalyse veikiančiais proto negalios asmenų įdarbinimo modeliais. Į Vokietiją, Oberursel miestą, vykdyti projekto vyko Daiva ir Samanta, o joms padėjo Diana ir Kamilė. Sužinojus išvykimo ir grįžimo datą, mes susiradome ir nusipirkome bilietus, susiplanavome ką įsidėsime į lagaminus, ką veiksime nuvykus.

Internationaler Bund (IB) organizacija yra be galo didelė ir apimanti įvairias sritis. Mes aplankėme tris IB padalinius. Pirmoji - savarankiško gyvenimo namai. Ten gyvena žmonės su negalia, kuriems padeda socialiniai darbuotojai. Vieni gyventojai kasryt išvyksta į dirbtuves dirbti, kiti pasilieka ir atlieka įvairius darbus. Jie visi planuoja ką veiks per išeigines, atostogas, sprendžia iškilusius klausimus. Šioje įstaigoje Daiva ėmė interviu iš dviejų gyventojų, iš kurių sužinojome kaip jiems sekasi gyventi savarankiškai, organizuoti laisvalaikį, tvarkyti finansus ir buitinius dalykus. Vėliau vykome pietauti į BISTRO kavinę. Joje dirba ir aptarnauja lankytojus žmonės su negalia. Čia Samanta nusprendė paimti interviu iš dviejų darbuotojų, norėdama sužinoti kaip jie susirado šį darbą, kaip sekasi dirbti ir ar patinka šis darbas.

Kitą IB įstaigą lanko žmonės su negalia, kurie gyvena su tėvais. Čia Martina, įstaigos vadovė, papasakojo apie glaudžius santykius tiek su lankytojais tiek su jų tėvais, parodė nuotraukas iš jų gyvenimo ir kelionių kartu.

Trečioji IB įstaiga, kurioje mes buvome, suteikia butus žmonėms su negalia, kur jie savarankiškai gyvena, o socialinė darbuotoja aplanko juos esant poreikį. Šioje įstaigoje mes apsilankėme antradienį, kur, tradiciškai, pas juos vyksta bendras darbuotojų ir gyventojų susirinkimas. Ten jie aptaria iškilusius klausimus, dalinasi patirtimi, bendrauja ir papasakoja, kaip jiems sekasi. Kadangi tą dieną buvo nuostabus oras, mes visi išėjome piknikauti į šalia esantį parką. Buvo smagu paragauti jų iškepto pyrago ir atsigerti kavos. Daiva čia sutiko savo seną pažįstamą Vilį, su kuriuo vėliau žaidė bočą.

Apsilankėme ir dirbtuvėse, kur dirba žmonės su protine negalia. Čia dirbami įvairūs darbai, kuriuos suteikia verslininkai. Buvo įdomu pažiūrėti, ką jie dirba ir su kokiais iššūkiais susiduria. Kiekvienos dienos pabaigoje turėjome įsivertinti save, kas mums pavyko, o kas sekėsi sunkiau. Dalyvavome ir konferencijoje, kur susitikimo su Švedijos, Prancūzijos, Lenkijos, Turkijos, Graikijos partnerių organizacijų atstovais.

Vokietijoje mes ne tik dirbome, bet ir turėjome galimybę pažini šalies kultūrą. Apžiūrėjome Oberursel miesto, kuriame mes gyvenome, senamiestį, aplankėme Hessen parką, kur susipažinome su Vokietijos istorija, pamatėme įdomius, senovinius namus, ragavome tradicinius patiekalus. Savarankiškai traukiniais nuvykome į netoliese esantį Frankfurtą.

Labai džiaugiamės, kad IB organizacija mus priėmė šiltai ir svetingai. Mes išvykome su neišdildomais įspūdžiais, su pilnu patirties bagažu, įgijome savarankiškumo.

Projekto susitikimą Samanta apibūdino taip: Šio projekto metu pamačiau kaip dirba įstaigos, kaip gyvena kitos šalies kolegos, aplankiau Vokietijos miestus, įgijau patirties kaip keliauti. Šis projektas ir kelionė man labai patiko.

O Daivos įspūdžiai tokie: Vokietijoje, SIA projekte, man labai patiko mokytis savarankiškumo, sužinoti, kaip dirbti komandoje, dalyvauti konferencijoje. Projekto metu įgavau naujos patirties, pamačiau kitos šalies įstaigas ir jos gyventojus, susipažinau su Vokietijos kultūra ir istorija. O smagiausia, kad turėjau galimybę susitikti su draugu.

JDC darbuotoja DIANA T.